Prieš kelias savaites lengvai užkabinę industrinį skambesį pokalbyje su Defektu, šįkart neriame gerokai giliau ir bendraujame su Edvardu Vyšniausku jau daugiau nei 10 metų nardančiu šioje prietemoje. Kaip jis pats prisistato, industrial digger who operates with several different projects and generates an entertainment of the lowest of the low vibrations for the bottom rung of the ladder of humanity. Vibracijos žemiausios; orgijos pramoninės.
Tarsi chameleonas jis pasirodo vis kitu vardu: Anaru, Suweln, Flecktarn, Omniwhore ir netgi Santaka. Šį pavadinimą pastaraisiais metais savo duetui pasisavino muzikos prodiuseris Manfredas ir perkusininkas Marius Aleksa. Tačiau pradiniu mūsų pokalbio impulsu tapo būtent Omniwhore naujausias leidinys.
Neseniai virtualiai, o netrukus ir fiziniu formatu pasirodys tavo alter-ego Omniwhore albumas „Sanity Frontier (La Grande Phantasia Asociale)“ apie svajones ir keliones. Apie ką svajoji ir kur keliauji?
Iš pradžių projektas gimė tokiu pavadinimu, nes po nemažai metų nusprendžiau savo gabalus pradėt vadinti angliškai. Taip pat labai norėjau tokio keisto, sapnus primenančio psichodelinio skambesio. Buvau įkvėptas Deutsch Nepal ir kitos keistos industrinės elektronikos. Omniwhore projektui sugalvojau naują žanrą “psyche-tourism”. Bandau perteikti tam tikros lokacijos atmosferą ir galbūt padėti klausytojams mintyse ir fantazijose ten apsilankyti. Omniwhore yra kekšė, gulanti visur ir su visais, taip ir šis projektas yra tinkamas visiems, visur ir visada.
Albumas prasideda nuo apvaizdos paskelbtos Bjarkovo. Papasakok apie tai plačiau.
Tai šiaip pavardė iš kažkur atvykusi į mano sąmonę. Nuskambėčiau paslaptingai, jei sakyčiau, kad ją susapnavau, bet taip nebuvo. Tiesiog kažkur atsirado ir tiek. Žodis “Providence” mano repertuare atsirado dėka H.P. Lovecraft’o. Pastebėjau, kad mano visi projektai yra sunkiai apibūdinami ir, galbūt žvelgiant objektyviai ir šaltai, yra apie nieką (man, visgi, visuomet garsas muzikoje bus svarbiau nei idėja), tačiau kiekvienas kiekvieno gabalo pavadinimo žodis, bent man asmeniškai, savyje talpina tam tikrą energiją, kurią ir mėginu perteikti klausytojui. Norėčiau tikėti, kad klausytojas yra savarankiška būtybė, galinti susikurti savo personalinę pavadinimų ar idėjų interpetaciją.
Kūrinių pavadinimuse minimos kelios konkrečios geografinės nuorodos: Argentina, Kairas, Bratislava. Kuo jos tau ypatingos?
Kaip jau minėjau, Omniwore projektui sugalvojau žanrą “psyche-tourism”. Šios konkrečios lokacijos man tiesiog yra artimos. Vis dar svajoju kada nors aplankyti Viduriniuosius Rytus, o taip pat mane labai traukia Slovakija ir Čekija. Galbūt kada nors ten nuvyksiu ne tik fantazijose.
Ateityje su Omniwhore norėsiu pabandyti nu(si)kelti į Roterdamą (ten esu buvęs) ir – tikrai į Varšuvą.
„The Fourth Reich Ov The Ninth Ward“ – ką turi omeny taip pavadindamas vieną albumo kompozicijų?
Nors iš Amerikoje gyvenančių pažįstamų esu girdėjęs, kad iš tiesų egzistuoja kažkoks case’as apie kažkokią devintą palatą, bet man asmeniškai tai yra vienos psichiatrinės skyriaus lokacija, kurioje teko keletą kartų lankytis drauge su žinomais ir nelabai teatro aktoriais. Nežinau, kiek toje konkrečioje palatoje, kurioje, ačiū dievui, pats nebuvau, jau tų reichų įvykę… Galite pabandyti įsivaizduoti nesveiką palatos apsaugininką, kameras, atskirą rūkyklą, dušą ir atskirą valgymą.
Kokios sudėtinės detalės sudaro tavo „sveiko proto ribas“? Kaip surinkai ir pasirinkai garsus šiam albumui?
Sveiką protą visuomet svarbu palaikyti. Stengiuosi kuo mažiau vartoti alkoholio ir kitų narkotinių medžiagų. Beveik visa mano muzika sukurta blaiviam stovyje, kvaišalai visiškai manęs neinspiruoja. Tačiau tuose sąmonės paribiuose tekę ne vieną kartą apsilankyti ir aš labai vertinu šias patirtis, jos ugdo ir stiprina asmenybę.
Protu nesuvokiama (pun intended!) ką gali mūsų smegenys, o šiuolaikinė medicina vis dar nėra ištyrinėjusi nei mažos dalies jų operacijų. Pats geriu ir esu priklausomas nuo psichotropinių vaistų jau gal 14 metų, tačiau tie vaistai ne gydo – jie tik slopina tam tikrus cheminius procesus. Tarkim, niekas dar nepasakė, kaip išgydyti šizofreniją. Tai – vis dar mistika, o jie užkariauti galaktiką ketina… (šypsosi).
Manau, galbūt netolimoje ateityje atsiras kažkokie legalūs preparatai, leidžiantys patirti tai, ką žmogus patiria pavartojęs LSD arba kitokių narkotikų. Visa tai – tik vardan mūsų proto pažinimo. Visų pirma, turėtumėm tyrinėti patys save.
Omniwhore projekto garsai visai kitokie nei visų kitų mano projektų. Bandžiau atlaužti keistą skambesį, kurio pagrindas nebūtų ritmas. Semplų pririnkau iš visokių keistų kūrinių, kurių nemažai prikaupta kolekcijoje. Tikslas buvo sukurti sapno atmosferą. Šiai dienai, tai – tikriausiai techniškai kokybiškiausias mano albumas.
„Sanity Frontier“ planuoja išleisti užsienio leiblai: „False Hope Records“ kasetėje ir „Mind on fire! Prod.“ CD-R pavidale. Kaip jūs susiradote vienas kitą? Kokiomis sąlygomis vyksta tokie „pasidaryk pats“ leidybos projektai?
Tai ne visai pasidaryk pats. Visiškai savilaidai aš, matyt, neturiu kiaušų. Nors viską darau pats, tame tarpe ir artworkus, kas yra labai svarbi man albumo kūrybos dalis, visgi leidybos procesą norisi palikti kažkam kitam. Su šiuo konkrečiu albumu šiek tiek rizikuoju, nes CD-R’o leidybai nusamdžiau kol kas nelabai ką dar išleidusį žmogų iš Vokietijos, kuris dabar dėlioja dizainus su SS kekšėm albumo bukletui. Kasetės leidyba užsiims irgi labai šviežias leiblas iš Amerikos, kurios savininkas Džonas nepaprastai malonus ir fainas žmogus. O suradau juos dėka socialinių medijų, kurių dabar jau nebenaudoju.
Omniwhore yra dar vienas tavo projektas šalia Anaru, Suweln, Panzer Kabarett ir dar keleto kitų. Kodėl tau reikia tiek daug skirtingų kūrybinių kanalų?
Panzer Kabarett yra mano studijos pavadinimas. Dėl projektų gausos, tai tiesiog man patinka turėti skirtingas išraiškos formas ir būdus joms perteikti. Žinoma, visada būtų galima viską talpinti po viena vėliava, bet man taip neįdomu. Sakykime, kad kiekvienas mano projektas yra skirtingos mano asmenybės dalys. Vienos piktesnės, kitos svajingos, trečios šaltos ir nihilistinės.
Elektroninę industrial muziką kuri nuo 2013-ųjų, esi išleidęs keletą albumų nuo ritminės digital elektronikos, iki power-electronics, drone, ambient ir noise. Papasakok, nuo ko viskas prasidėjo? Kas suteikė pirminį impulsą?
Tradiciškai į elektroniką atskilau nuo metalo. Tam tikri labai geri žmonės mane supažindino su Lietuvos industrine muzika, nuo kurios ir pradėjau domėtis. Tada netyčia gavau McKaro albumų ir nustebau, kad tokia muzika, visų pirma, sukurta Lietuvoje, o antra – padaryta kompiuteriu (kalbu apie senesnius jo albumus). Supratau, kad iš tiesų ir aš galėčiau su kompu kažką įgrot, tai taip ir prasidėjo. Visada viską dariau taip, kad man pačiam patiktų ir, ko pats klausyčiau. Nors esu lankęs muzikos mokyklą, mokiausi groti klavišiniais, gitara ir būgnais, tačiau, tiesą sakant, apie muzikos kūrybą nieko neišmaniau. O kadangi nieko neišmaniau, tai floodinau kitus, labiau nusimančius, žmones su savo gabalais ir klausimu “ar čia gerai?”. Vėliau nustojau taip daryti, bet tai, tikriausiai, nebuvo pati geriausia pradžia (juokiasi).
Bet pati kūrybos pradžia gal buvo, kai su vienu bičiuliu bandėm sukurti post-metal albumą ir aš netyčia pamačiau, kaip jis su “FL Studio” softu programuoja mušamuosius. Nors, geriau pagalvojus, gal tas pirmasis impulsas buvo per 2012-tųjų “Speigą” (2010-2015 Lietuvoje vykęs postindustrinės eksperimetinės elektronikos festivalis – ore.lt past.), kai savanoriškai sudalyvavau BDSM akte ant scenos per japonų pasirodymą…
Kaip atrodė industrial muzikos kontekstas Lietuvoje, kaip pradėjai, ir koks jis yra dabar? Daug kam turbūt atrodo, kad tokia muzika Lietuvoje išvis neegzistuoja…
Ji egzistuoja, bet aš labai daug ja nesidomiu. Tiesą sakant, nesuprantu didžiosios dalies Lietuvos industrinės muzikos. Bet tai nėra Lietuvos problema, nes su užsieniu man – taip pat. Pas mus dabar tegyvuoja ambientas, o užsienyje, mano subjektyvia nuomone, stipriai per daug vienodo, atseit ritualistinio dark-ambiento. Bet čia gal mano asmeninė problema, kad aš ambiento nesuprantu. Man tai pernelyg subtili muzika.
Kai pradėjau bandyt kažką grot, „Autarkeia“ leiblas jau mažino apsukas, bet atsirado „Avalanche“. Dar egzistavo „Pramoniniai Analai“ ir „Machine Started to Flow Into A Vein“. Dabar jų visų nėra, tačiau atėjo kiti. Ką noriu pasakyti, kad iš tiesų Lietuvoje yra kuriančių labai įdomią industriją, tačiau dažnas toks kūrėjas viską, kitaip nei aš, deda “į stalčių”.
Galėčiau privardinti pavadinimų, tačiau to nedarysiu. Tegul patys kūrėjai pasirodo. Bendrai, mūsų scena, mano akimis, vis mažėja, mažėja renginių, mažėja įrašų, festivaliai miršta ir t.t. Tačiau, tokią pačią stagnaciją regiu visose srityse, ne tik Lietuvos industrijoje. Tokie laikai.
Užsiminei, jog kuri pirmą Lietuvos muzikoje istorijoje martial-industrial albumą Flecktarn vardu. Projektą pristatai, kaip „priemonę išvemti savo jausmus garso pavidalu“. Kodėl prireikė tokios radikalios išraiškos?
Taip, martial’as mane visada žavėjo. Mažiau žavėjo dažno martialisto pažiūros, kurios paprastai būna labai radikaliai dešinios. Pats esu liberalių pažiūrų žmogus, o projektas gimė kaip būdas kažkaip susigyventi su nuolatine karo grėsme, kurios pilna medijose.
Artimiausiuose planuose yra sukurpti debiutinį Flecktarn albumą. Iš tiesų šiam projektui labai daug įtakos turi mano mėgstamo švedo Henriko Nordvargr jau miręs projektas Toroidh.
Viena vertus, militarizmas, deja, yra amžinai aktuali tema. Antra vertus, galbūt jaučiu kažkokį fetišą martial ritmams ar atmosferai…
Šio ir kitų tavo projektų vizualinė išraiška: vokiečių kalba, gotikiniai šriftai, juodai balti vaizdai. Kuo tau artima tokia žanro estetika?
Gerai, kad pastebėjai dėl nespalvotų vaizdų – bandysiu pasitaisyti! Kadangi beveik visi industriniai leidiniai būna nespalvoti, aš kaip tik pastaruoju metu stengiuosi savo dizainuose naudoti spalvas. Tiesa, dažnai patys leiblai mane už tai peikia ir liepia pakeisti į nespalvotus. Teko susidurti ne vieną kartą su tokia situacija, dėl ko man didžiai keista. Tas vokiškumas net nežinau iš kur. Geriau pagalvojus, ir Anaru projektas skamba truputį vokiškai… Pats pastaruoju metu nemažai apie tai galvojau, bet atsakymo neradau. Bet man patinka tam tikros vokiškos frazės. Taip pat, labai patinka Rammstein. Tiesą sakant, ta tradicinė industrial estetika man išvis nelabai. Niekad nejaučiau jokių jausmų brutalizmui, niekad nebuvau kultūros žmogus. Kalbant apie estetiką, man tiek vizualiai, tiek ir garso prasme, labai stipriai patinka skaitmeninis menas.
Suweln, atrodo, viena pagrindinių tavo krypčių. Pernai šiuo vardu išleidai projekto albumą „Omni Tempore! Omnia Loca! Diabolus!“ Anot tavęs, tai – duoklė Tamsos energijoms be kurių iš tikrųjų nebūtų tikrojo Meno. Paaiškink šį priežasties-pasekmės ryšį.
Nors visą paauglystę buvau užkietėjęs ateistas, dabar save laikau netikru gnostiku, nes aktyviai neatlikinėju jokių ritualų, apie ezoteriką skaitau nedaug, nors turiu nedidelę prabangių knygų kolekciją. Bet vis tik tikiu, kad egzistuoja kažkokios jėgos, skirtingose religijose turinčios skirtingus pavadinimus, galinčios kažkokia kryptimi palenkti mūsų gyvenimus. Ateizmas man išvis dabar atrodo neįtikėtinai ciniškas ir pernelyg žmogaus ego iškeliantis reikalas. Žmogus niekada nebuvo, nėra ir nebus dievas. O ezoterikoje nėra tik baltų arba tik juodų dalykų. Visur yra balansas.
Minėtas albumas atsirado iš noro sukurti kažką amžino, kas bus aktualu visiems laikams. Dabar man atrodo, kad gavosi kiek per daug minimalistinis skambesys, tačiau albumu ir jo leidyba bendrai esu patenkintas. Šis projektas turbūt pats tamsiausias iš mano asortimento, tikiuosi, kad man pavyko perteikti okultinį nerimą. Ezoterika nėra primityvi krikščionybė, todėl atsidavę jai žmonės labai daug dirba, atlikinėdami įvairias praktikas. Neužtenka tik sekmadieniais į bažnyčią nueiti.
Kaip manai, kas laukia žmonijos?
Pastaruoju metu visur matau stagnaciją. Po jos, ko gero, lauks nuosmūkis. Bent aš nematau perspektyvų tolimesnei evoliucijai ir pažangai. Bet pagyvensim ir pamatysim.
Internete:
Komentarai