Su Andriumi “Pulka” Pulkauninku esame pažįstami keletą dešimtmečių – vis susidurdavome kokiame nors prirūkytame koncerte pereinamuoju laikotarpiu iš komunistinės planinės į laisvą kapitalistinę Lietuvą. Pastaraisiais metais mūsų orbitos nesusikirto, kol prieš savaitę gavau žinutę: “Sveiks, išleidau audioknygą apie visus bombiakus, green klubus ir kitas pankuchas”.
Savo laiku Andrius vilkėdavo spalvingus triko ir rėkdavo grupėse Nenorma ir Bombiška, vėliau rengė performansus ir kitus menus. Ką jis veikia šiandien ir apie ką audioknygą “Paskendęs turgus”?
Anotacijoje internete rašoma: “Antroji Andriaus Pulkauninko audioknyga „Paskendęs turgus“ perkelia klausytoją į niūrią ir savitai siurrealistinę Vilniaus kasdienybę ankstyvuoju nepriklausomybės laikotarpiu (nuo 1991 m).
Šeši personažai mėgina išgyventi pagaliau laisvame, tačiau vertybių kaitos ir nesaugumo krečiamame Vilniuje. Paradoksalu, kad Lietuva jau laisva, tačiau motinos baiminasi išleisti vaikus į kiemą, nes bet kada girti degradavusios rusų kariuomenės karininkai gali imti smagintis tiesiog šaudydami vaikų aikštelėse.
Sekant veikėjų pėdsakais, knygoje susikerta Vilniaus universiteto, Gariūnų turgaus geografinės plotmės. Veikėjai undergraund‘o scenose trykšta begaliniu entuziazmu, tačiau juos slegia kasdienė dilema, kaip išlaikyti sveiką protą košmaru virstančioje miesto realybėje.”
Papasakok, kaip atradai lietuvišką pogrindžio sceną? Kas tapo pirmuoju impulsu nerti į ją?
Devinto dešimtmečio pabaigoje ir dešimto dešimtmečio pradžioje Antakalnis pasižymėjo ypatingai stipriu alternatyviniu judėjimu. Mano aplinkoje sukosi grupės Erkė maiše, Dustas nuodai, Anarchija ir šašlikai ir kitos mažiau žinomos alternatyvios scenos žvaigždės. Antakalnio 18-ta vidurinė, kurioje mokiausi tuo metu, garsėjo kaip nepaklusnių ir anarchistiškai nusiteikusių jaunuolių vieta.
Mano pirmas iššokimas į sceną įvyko 1990 metais 23-čioje vidurinėje, kur su grupe The Shit buvome nulaipinti nuo pakylos po pirmų keturių dainų. Ši scena buvo daugiau Naktinių Personų gerbėjų bazė, todėl labai gerai, kad iš viso galėjome sugroti nors ir tas kelias dainas. Toliau buvo ilgos repeticijos motinos garaže Antakalnyje, kur grojau bosu ir rėkiau į mikrofoną su grupe Nenorma. Pasirodymai studentiškose šventėse: medikuose, istorikuose, fizikuose ir kitose. Grojimai „Bombiake“, „Kablyje“ dar nesudegusioje antro aukšto scenoje, „Green clube“. Visgi pagrindinis impulsas buvo nevaržomas socialinis protestas ir visuomenės kritika, nesusitaikymas su aplinka ir poreikis keistis.
Kaip ši amžių sandūros scena tau atrodo iš dabartinės perspektyvos?
Iš dabartinės perspektyvos 1990-2000 alternatyvi scena atrodo naivi ir pilna tikėjimo, kad įmanomos permainos, kad protesto dainos daro įtaką ir keičia visuomenę. Kaip matome, alternatyva taip ir liko rūsyje ir savo pačių palaikomame burbule, kuris toliau egzistuoja atskirai nuo sociumo. Susiskaldymas tarp grupių tapo dar didesnis, kiekvienas egzistuoja pats sau, festivalis ar renginys žaidžia tik savo aikštelėje ir neįsileidžia „svetimų“, todėl mažos šalies rėmuose kiekvienas lieka dar labiau izoliuotas ir atstumtas nei tai buvo senojoje alternatyvoje.
Dalyvavai šiame judėjime kaip Nenorma ir Bombiška iniciatorius – papasakok apie šias grupes?
Nenorma egzistavo maždaug nuo 1991 ar 1992 metų iki 1997, kada be manęs paties pasikeitė visas muzikinis sąstatas. Gitaristą Viktorą Kubaitį ( Kuba) pakeitė Martynas Urbonas, o būgnininką Kąstytį Šklenską (Kasio) – Rytis Šiautkulis. Nenorma grojo lengvesnį punk stilių su visokiais nelabai suprantamais eksperimentais ir poslinkiais į nihilistinį popsą. Propagavo vien gyvo atlikimo strategiją, protestuodami prieš muzikos komercializaciją, todėl įrašų praktiškai neleidom.
Bombiška atsirado kaip tęstinis projektas, kuriame Martyną pakeitė Edvardas iš grupės LMP ir bendru sutarimu ( Edva norėjo kad alternatyvių grupių sąrašas būtų ilgesnis) pavadinimas įgavo dar labiau ironišką formą – bombiška tarsi bomba, bet vaikiška, tarsi protestas, bet toks neužaugęs ir nebrandus. Skambesys pasunkėjo iki hardcore ir tekstuose atsirado dar daugiau sarkazmo: „Bombiška ateina į hardcore, baravykai skraido ore“. Grupė praegzistavo iki 2000-ųjų ir galutinai iširo būgnininkui Ryčiui emigravus į Suomiją.
Kaip manai, ką tau asmeniškai davė buvimas šioje terpėje?
Atėjau į alternatyvią sceną, kaip kvailas ir naivus paauglys, kuriam norėjosi maištauti ir linksmintis alkoholio garuose ir žolės dūmuose. Užaugau ir subrendau, kaip piktas senis ir sąmoningas žmogus, gebantis atsirinkti klaidžiose informacinėse džiunglėse. Tolimesnės veiklos buvo viso to kūrybinė tąsa ir alternatyva dominuojančiam stiliui bei popkultūrai. Dabar suprantu, kad esame įstrigę mažos šalies ir konservatyvios visuomenės spąstuose, bet tai netrukdo toliau vystyti kūrybinį procesą ir nešti nonkonformistinę nepaklusnumo vėliavą.
Koks buvo tavo gyvenimo kelias baigus groti su Bombiška?
Baigęs groti su Bombiška turėjau daugiau performansinės veiklos, kuria užsiimu iki dabar, tačiau muzikos visai neužleidau. Truputį DJ-jinau su Jonu Oškiniu, dariau bendrus performansus su Saulium Drunga (Smalke), su grįžusiu Ryčiu Šiautkuliu, pats dariau muziką pasirodymams teatre ar gatvėje. Nuo 2024 užsisuko nostalgija ir surinkau vieną iš senų Nenormos sąstatų: su Martynu Urbonu ir Valdu Latonu.
Kaip gimė idėja įrašyti audioknygą apie to meto DIY judėjimą?
Knyga yra bandymas užfiksuoti savo patirtį ir žmones alternatyvioje scenoje. Bandymas atiduoti duoklę tiems, kas krito nelygioje kovoje su sistema, kas prasigėrė ir prasinarkašino, kas buvo per daug jautrus ir silpnas kapitalistinio virsmo bangai. Alternatyvi scena buvo burbulas ir prieglobstis, kur galima buvo pasislėpti nuo tuo metu gniuždančio banditinio Vilniaus, sutikti tokius pačius, kaip ir tu kitaminčius ir alternatyvios gyvensenos atstovus. Nesvarbu, kad ta kova taip ir liko neįvertinta ar pralaimėta, bet visgi iš jos išėjo daugybė nuostabių žmonių, kurie ir dabar dar gyvena šitoje knygoje. Tai laikmečio liudijimas perkratytas per dabartinę mano subjektyvią patirtį, ne kaip ego dokumentika, o kaip laikmečio atmosfera. Knygą po laiko dedikuoju Erkei (Renuarui Kriveliui, buvusiam darželio grupiokui).
Jei būtų šios knygos treileris, kurį epizodą panaudotum?
Knygos treileriui panaudočiau koncerto „Bombiake“ epizodą, nes jis matyt geriausiai nusako tų laikų DIY kultūrą Lietuvoje. Prirūkytos žemos patalpos su metalinėmis atominio karo durimis, chaosas viduje, daug nervų ir girtuoklystės, nutraukta styga, kurią bandome surišti su replėmis ir koncertas, kurio metu viena iš girtų pankių “meta” striptizą scenoje prieš savo berną.
Mano santykis su audioknygomis gana rezervuotas, renkuosi popierių. Kodėl pasirinkai būtent šį formatą?
Pasirinkau audioformatą iš ekologinių paskatų. Čia nereikia žiūrėti į ekraną, gali užsileisti ir tuo pačiu užsiimti savo reikalais. Aš pats asmeniškai audioknygas klausau plaudamas lofto laiptinę. Nereikia kirsti medžių ir ginčytis su komercinėmis spaustuvėmis, kurios taip pat mėgina cenzūruoti, suprask, šito niekas nepirks, arba auditorija, kuri domisi alternatyvia kultūra yra labai maža.
Parekomenduok keletą savo top audioknygų?
Asmeniškai aš labai mėgstu Thomas Pinchon knygas, tik jos neišverstos į lietuvių kalbą, William S.Burroughs, rodos, dabar yra viena versta „Kitų knygų“ ir Henry Miller knygos. Dabar labai sunku atsirinkti, nes prileista toks kiekis šlamšto, net tose leidyklose kurios save vadina nekomercinėmis. Todėl paprasčiau angliškai ir audioformatu.
Komentarai