Apie San Sebastiano kino festivalį man papasakojo draugė, praėjusiais akademiniais metais mainams išvažiavusi į Madridą. Kadangi abi esame baigusios „Skalvijos“ kino akademiją ir savo ateitį norime sieti su kinu, kaip sakė draugė, šiame festivalyje sudalyvauti yra „privaloma“. Tuo metu dar nežinojau, kad kitą rudenį „bazuosiuosi“ Prancūzijoje, Bordo mieste, nuo San Sebastiano nutolusiame per nepilnų keturių valandų kelionę autobusu. Tad, gavusi bilietus į keturių filmų premjeras, laukiau pirmo savo gyvenime „tikro“ kino festivalio.
Festivalis išsiskiria savo jaukumu, paprastumu ir šiluma. Pats miestas nėra didelis, tad seansuose mačiau paprastus miesto gyventojus, einančius į kiną, balsuojančius už savo favoritus ir laukiančius filmų žvaigždžių. Tai sukūrė tokią jaukią atmosferą, kurios dalimi gera būti. Man labai įstrigo graži tradicija, kuomet prieš kiekvieną filmą, rodant festivalio reklaminį klipą, salėje pagal jo ritmą skamba plojimai. Ypač tai pasijuto sėdint Kursaal’ėje – turbūt didžiausioje salėje, kurioje esu žiūrėjusi filmą. Ši patirtis vertė susimąstyti apie tai, kad ir kaip patogu filmus žiūrėti namie, nepalyginamas malonumas patirti tokią kolektyvinę atmosferą kaip San Sebastiane.
Festivalį (sau) atidariau su prancūzų režisieriaus Joachim Lafosse filmu „SIX JOURS CE PRINTEMPS-LÀ“, kuriame pavasario atostogų metu pagrindinė herojė Sana pasiima vaikus ir, nepranešusi ex-vyro šeimai, apsistoja buvusių uošvių namuose Rivjeroje. Šis filmas pasakoja istoriją apie sudėtingus išsiskyrusių tėvų šeimos santykius ir sunkumus derinant bendravimą su ex-partnerio šeima bei vaikų tarpusavio santykius. Lyg ir aišku, kodėl Sana nepranešusi atvyko į jai nebepriklausančius namus, tačiau konfliktą kyla, nes jos vaikams tie namai, techniškai, priklauso. Rodoma istorija trikdo, kai kurie dalykai lieka neišaiškinti, tačiau joje lieka pakankamai erdvės apmąstymams, ką patys darytume pagrindinės herojės vietoje.
Filmo stiprybė – nebylioje aktorės vaidyboje, kuomet jos veido išraiška ir kūno kalba sudėtingą situaciją išreiškia stipriau nei žodžiai.
Premjeroje dalyvavo ir filmavimo komanda, tad turėjau galimybę pamatyti filmo herojus ir režisierių bei patirti jų sėkmę ovacijų pilnoje salėje. Po seanso išsirikiavę koridoriuje visi laukėme jų praeinant. Tai buvo gražus vaizdinys, patvirtinantis teiginį, kad menas jungia žmones.
Pirmajai dienai einant į pabaigą, vakare laukė pagrindinė, man asmeniškai svarbi, filmo premjera – Juliette Binoche dokumentinis filmas „IN-I IN MOTION“.
Sužinojusi, kad turiu galimybę pamatyti aktorę, kurios filmus labai mėgstame žiūrėti su mama, privalėjau gyvai pamatyti ir ją, ir jos sukurtą dokumentiką. Filmas nebuvo oficialiosios konkursinės programos dalimi, jis buvo rodomas pirmą ir vienintelį kartą.
Dokumentika kalba apie jos ir gerai žinomo britų choreografo ir šokėjo Akramo Khano dviejų metų kuriamo spektaklio procesą, kuriame Binoche išbando save šokio pasaulyje, o Khanas – teatro. Kurdami sau neįprastose disciplinose ir kalbėdami apie tokias sudėtingas temas kaip meilė, atlikėjai susidūrė su dideliais iššūkiais, vėliau padėjusiais išplėsti savo profesionalumo ribas.
Viename interviu J.Binoche dalijasi, kad jai tai buvo fiziškai ir emociškai daug reikalaujanti patirtis; prieš premjerinį spektaklio rodymą ji baiminosi, kad neišgyvens.
Prieš seansą laukdama aktorės prie raudonojo kilimo, visai netikėtai pamačiau gerai žinomą švedų aktorių Stellaną Skarsgårdą bei norvegų aktorę Renate Reinsve, puikiai žinomą iš filmo ,,The Worst Person in the World“. Jie pasirodė po filmo „Sentimental Value“ premjeros. Netikėti nutikimai vyksta San Sebastiane.
Vėliau, sėdėdama Victoria Eugenia teatre, penktoje eilėje, dar kartą pamačiau J.Binoche scenoje, kurioje ji dėkojo visiems padėjusiems kurti šį filmą, pareikalavusį daug emocinių pastangų peržiūrint 170 valandų medžiagos ir dėliojant į visumą, kuriuo ji būtų patenkinta. Filmas ilgas, baigėsi vėlai, tačiau buvo to vertas, nes jis kalba apie įkvepiančius žmones, apie jų norą ir stiprybę tęsti pradėtą darbą, o tai šiandieniniame pasaulyje darosi vis sunkiau padaryti. Priežasčių tam yra daug: sunku susikoncentruoti dėl geopolitinių įvykių, vykstančių šalia, nuolat verčiančių pergalvoti ateities pasirinkimus ir stumiančių į nežinomybę bei beviltiškumą; sunku susikoncentruoti dėl perteklinio informacijos srauto, tačiau taip pat nesinori nuo jo ir atsiriboti, kad netaptum viskam abejingu.
J.Binoche, rodydama savo talentą ne tik priešais kamerą, bet ir režisieriaus kėdėje, yra pavyzdys žmogaus, kuris nepaisant sunkumų randa savyje vidinės ugnies stengtis, stumtis ir siekti rezultatų. Tai buvo tarsi priminimas, kodėl kinas man toks svarbus ir kodėl su juo norėčiau sieti savo gyvenimą.
Kitą dieną pradėjau anksti, skubėdama į prancūzų režisierės Alice Winocour filmą „COUTURE“, pakeliui pagriebdama kavos ir bandelę vienintelėje sekmadienį veikiančioje kavinėje, pilnoje festivalio dalyvių. Ar buvo verta dėl šio filmo taip lėkti? Ne visai. A. Winocour gerai žinoma iš jos režisuoto filmo „PROXIMA“, 2019 metais atidariusiu ,,Kino pavasarį“ Vilniuje.
,,PROXIMA“ kalbėjo apie Sarą, astronautę gavusią galimybę skristi į kosmosą ir dirbti svarbioje misijoje. Kaip vienintelei astronautei moteriai, jai teko ne tik įrodinėti savo vertę, tačiau ir derinti santykius su savo Žemėje palikta dukra. Šis filmas stipriai paveikė ir kalbėjo aktualiomis temomis, tad buvau nusiteikusi intriguojančiai ,,COUTOUR“ filmo peržiūrai. Čia filmavosi Angelina Jolie ir Louis Garrel – buvo įdomu pamatyti, ką sukūrė šie žinomi aktoriai.
Filme nagrinėjamos trys istorijos, susijusios su artėjančia mados savaite Paryžiuje: vienos herojės tragedija dėl nustatyto krūties vėžio, jaunos merginos iš Pietų Sudano iššūkių pilnas kelias ruošiantis mados savaitės atidarymui ir makiažo meistrės vidinis konfliktas dėl savo karjeros pasirinkimo.
Deja, filmas nuvylė istorijos nuspėjamumu bei temos vystymu, o istorijos, nors susijusios, kartu ,,nesukibo“. Įspūdžio filmas nepaliko ir tai buvo pamoka, kad festivaliuose reikėtų kreipti dėmesį į filmus, kurie galbūt vėliau nebus galimybės pamatyti, nes festivalis tuo ir unikalus, kad čia galima užtikti filmus, pavyzdžiui, dar tik pradedančius skintis savo sėkmės kelią. Tai man nutiko su filmu „UN POETA“.
San Sebastiano kino festivalis organizuoja unikalią programą pavadinimu „Make & Mark Horizontes Award“ skirtą Lotynų Amerikos prodiusuotiems filmams, režisieriams ir istorijoms apie žemyno bendruomenių gyvenimo aktualizavimą. Iš šios programos pavyko pamatyti nuostabų filmą „UN POETA“ (Poetas) – istoriją apie anksčiau buvusį sėkmingą poetą, susiduriantį su iššūkiu susigrąžinti buvusią šlovę?
Filmas komiškai rodo pagrindinio herojaus šmaikščią asmenybę ir jo sukurtas komiškas situacijas, kurias stebint žiūrovas tuo pačiu smerkia ir gailisi jo poelgių. Herojus, gyvenantis su mama, turi dukrą, kuri jo gėdijasi, sesę, nuolat stumiančią susirasti darbą ir primenančią šlubuojančią mamos sveikatą. Susipažinęs su, jo manymu, talentinga poete Yurlandy, jis nori grįžti į poezijos sceną ir apginti savo garbę naudodamasis jos talentu.
Filmas analizuoja ir lokalias temas: egocentriškumą, tėvystę ir mamiškų sūnelių problemą, bet paliečia ir globalesnes problemas: etninėms grupėms priklausančių žmonių išnaudojimą ir kitas. Filmas nuotaikingas, išbaigtas ir aktualus, komiškai rodantis atpažįstamas situacijas, tačiau ir verčiantis susimąstyti apie savo ego ribas. Po seanso filmo komanda susilaukė 7 minučių ovacijų.
Prieš sėsdama į autobusą kelionei atgal į Prancūziją, planavau nueiti prie greta esančios salės ir pamatyti raudonu kilimu einančią ,,COUTURE“ komandą, tačiau… ,,POETAS“ nuteikė tokiai nuotaikai, jog poreikis pamatyti šias žvaigždes tiesiog išgaravo. ,,POETAS“ turėjo tiek daug prasmės, o ,,COUTURE“ nebuvo toks svarbus tą vakarą, kad šlapdama lietuje skėčių jūroje, galbūt būčiau atradusi tarpelį, per kurį pamatyčiau einančius A.Winocoure, A.Jolie ar L.Garrel. Gal kitą kartą.
San Sebastianas – pirmoji kelionės stotelė. Jei pavyks, šiemet tikiuosi aplankyti Roterdamo, Berlyno ir Kanų kino festivalius.
Komentarai