Prieš nepilnas porą savaičių Utrechte, Nyderlanduose, praūžė eksperimentinės/improvizacinės/post muzikos festivalis “Le Guess Who” (LGW). Išties, tokio tipo festivalius įvardinti vienu būdvardžiu darosi vis sunkiau, nes žanrų įvairovė vis mažiau įsitenka į klišines frazes. Visgi dažniausiai festivalio koncepciją nusako ne tik žanrų derinys, bet ir jų naratyvas, selekcija, t. y. kaip ir kas pateikiama.
“Le Guess Who” nenumaldomai prašosi palyginimo su “Rewire” – kitu dideliu tokio tipo festivaliu Olandijoje. Nepaisant koncepcinių panašumų ir abiejų programose besikartojančių atlikėjų, kurių buvo tikrai nemažai, yra ir skirtumų. LGW turi daugiau džiazo, geografija čia platesnė ir įvairesnė, daugiau keistenybių ir drąsesnių booking’ų. Taip pat dalį LGW programos, kaip ir legendiniame “All Tomorrow’s Parties”, kuruoja patys atlikėjai, kas suteikia renginiui dar daugiau skirtingų atspalvių ir įvairovės.
Nors festivalio lokacijos išsidėsčiusios įvairiose vietose (nuo bažnyčių iki vietos klubų), didžioji dalis programos koncentruojasi masyviame “TivoliVredenburg” komplekse, talpinančiame 5 skirtingas sales, turinčias skirtingas paskirtis – nuo kamerinės “Grote Zaal” iki labiau roko muzikai ir nekameriniams renginiams pritaikytos “Ronda” iki “Cloud Nine”, veikiančios pagal jazz café principą. Tai tarsi vertikalus muzikinis miestelis, kuriame gatves keičia eskalatoriai ir balkonai. Tai patogu, nes lengviau orientuotis tarp pasirodymų, o norint visada galima nuklysti į kitą vietą.
Tad kaip gi praėjo šiųmetinis LGW ir ar jis buvo geresnis už “Rewire”?
Sakralusis folkloras – jungiamoji grandis
Išties džiugu matyti tokią puokštę etninės muzikos (plačiąja prasme) ir, besiklausant Merope ar Maya Al Khaldi, apima suvokimas, kad folkas, ko gero, yra vienas tų retų dalykų, kurie koduoja kiekvienos tautos kultūrinį identitetą, bet tuo pat metu veikia kaip galinga tarpkultūrinė jungiamoji gija – unikalumo ir bendrumo simbolis.
Merope pirmą kartą girdėjau 2014-ųjų “Mėnuo Juodaragyje”, kur jie skambėjo gerokai akustiškiau, dominavo labiau tradicinė post-folk tėkmė – tarsi globalesnis Ženklas X ar Saulės ir Žuvų variantas. Visgi šis projektas labai gražiai evoliucionavo ir ilgainiui įsisavino abstraktesnes (fourth) world, new age (geriausia to žodžio prasme), improv ir ambient muzikos formas bei labai organiškai jas suliejo su lietuvių lopšinėmis/sutartinėmis. Merope minėjau savo magistriniame darbe, kaip ir faktą, kad dėl savo erdviškumo, harmonijų tiek sutartinės, tiek mūsų folkloras apskritai yra puiki medžiaga sąveikai su eksperimentine/improvizacine muzika, ką ir įrodo Merope fenomenas, ypač nauju albumu ir kolaboracijomis su Shahzad Ismaily ir Laraaji.
Visa tai LGW išsiskleidė visu pilnumu ir tapo puikiu įrodymu, kaip gražiai per kultūras ir ausis „keliauja“ mūsų etninės dainos. Didelė pasirodymo dalis skendėjo abstraktesniuose improv ambient vandenyse, hipnotiškai vedusiuose į Indrės Jurgelevičiūtės vokalines dalis. Vietomis Merope ir Shahzad Ismaily spaudė ašarą, o emocijos dar sustiprėjo per Indrės ir kitos vokalistės dueto atliekamas sutartines be jokio instrumentinio pritarimo. Tos kelios sutartinės “Jacobikerk” bažnyčioje buvo tyra folko esencija, didžiulė jėga, itin jautrus ir stiprus momentas. Labai džiugu, kad pasirodymą lydėjo gausūs ir ilgi plojimai, kad lietuviškas folkloras globaliai paliečia vis daugiau širdžių.
Beklausant Maya Al Khaldi tradicinių Palestinos raudų bei vestuvinių giesmių, kilo jausmas, kad vietomis jos primena ir mūsiškes raudas, o dalis folkloro motyvų pasirodė artimi – turintys panašios melancholijos ir kontempliatyvumo. Be galo asmeniškas pasirodymas, kuriame Mayos dainavimas persipynė su medžiaga iš jos šeimos archyvų. Be abejo, vienas jautriausių ir gražiausių festivalio momentų. Maya Al Khaldi tradicines giesmes lydėjo Sarouna ritmikos ir erdviniai ambient fonai, kurie buvo pakankamai subtilūs, kad neužgožtų pagrindinės vokalinės linijos, o Dina Mimi abstraktūs vaizdai puikiai papildė visumą.
Citra (instrumentų grupė, kuriai priklauso ir mūsų kanklės) taip pat pasirodė kaip svarbi jungiamoji grandis – jų įvairias variacijas naudojo tiek Merope, tiek Maya Al Khaldi, tiek velsietės Tristwch Y Fenywod. Pastarųjų dvasingai feministinis, raganiškas goth-avant-folkas irgi buvo vienas festivalio highlight’ų. TYF muzika mena ankstyvuosius Dead Can Dance, o velsiečių kalba dainuojančios Gwretsien vokalas varijuoja tarp archaiško ir androginiško. Labai nuostabi ir grupės narių sinergija – apsikabinimas prieš ir po koncerto, a cappella išstojimas parodo organišką darną tarp trijų narių.
Heinali & Andriana-Yaroslava Saienko modulinių Hildegard von Bingen giesmių variacijų užbaigimas ukrainiečių liaudies daina taip pat parodė tą melancholijos giją, einančią per skirtingų ir tolimų viena nuo kitos tautų kultūras. Duetą matau jau ketvirtą kartą, ir kiekvienas kartas nubloškia tokia pat jėga, emociniu gyliu ir stiprumu. Apie juos jau rašiau “Rewire” festivalio reportaže, bet LGW buvo taip pat stipru ir didinga, dvasiškai jautru. Heinali modulinės pulsacijos ir Andrianos giesmės – simbiozė krikščioniško misticizmo, Ukrainos folkloro ir analoginio minimalizmo. Tai – vienas gražiausių ir įspūdingiausių mano kada nors matytų gyvų pasirodymų, kurį norisi girdėti dar ir dar.
Be to, išties džiugino gana gausus ukrainiečių kiekis programoje. Be Heinali ir Andrianos, LGW taip pat pasirodė per “Radio Vilnius” renginį Vilniaus senamiestyje netikėtai prasidėjusios audros metu grojusi smuikininkė Valentina Goncharova, kuri pakerėjo paprastu nuoširdumu ir naivaus skaitmeninio meno vizualizacijomis. Beje, tai buvo vienintelis kartas, kai atlikėja LGW festivalyje išstojo neplanuotam bisui. Jos tarp spiritual jazz, new age ir folk fusion varijuojančios kompozicijos turi ilgesingos hipnozės. Tuo tarpu “Cosmos” vestibiulio fojė savo tape loops dėliojo Nikolaienko, nuostabių “Muscut” ir “Shukai” leiblų bosas.
????
Keturi pasirodymai buvo su klaustuku ir, nors LGW nedarė tokio drastiško “Unsound 2015” žingsnio, kai surprizo principu buvo sudėliota daugiau nei pusė lineup’o, suprasti, kas groja tik atėjus į salę, įsiklausius ir neturint jokių lūkesčių bei išankstinių nuostatų, buvo labai smagu. Šiame socialinių medijų ir masinio prieinamumo pasaulyje net mažas netikėtumo ir paslapties faktorius visada džiugina.
Tiesa, LGW siurprizai nebuvo tokie netikėti kaip “Unsound” prieš 10 metų (kuomet mūsų laukė išskirtinės kolaboracijos, legendinis Burial (ne)pasirodymas bei retai grojantys atlikėjai). Bendik Giske ir Los Thuthanaka keliauja per pasaulio festivalius ir yra sutinkami gana dažnai. Gilla Band buvo kiek netikėtesnis LGW momentas – noise rock/post-punk puikiai prasprogo sausakimšoje “Ronda” salėje.
Štai ko nesitikėjau, tai sekmadienio siurprizo Destroyer, nepaisant to, kad LGW linkę turėti keletą šiek tiek labiau leftfield ir netipinio indie atlikėjų. Destroyer kiek gausiau klausiau man iki šiol patinkančio jų magnum opuso “Kaputt” laikais, teko juos gyvai matyti ir šio albumo turo metu “Dour Festival” Belgijoje 2011 metais. Šis netikėtas jų išstojimas buvo gera kelionė į netolimą praeitį, nes setlist’as, mano džiaugsmui, susidėjo beveik vien iš “Kaputt” kūrinių. Labai kokybiškas koncertas ir buvo malonu netikėtai, po ilgo laiko, išgirsti Destroyer dekadentišką, ilgesingą ir 80’s nostalgija dvelkiantį sophisti-pop. Tiesa, jau po festivalio pamačiau, kad Destroyer tą patį vakarą turėjo koncertą Amsterdame, tad LGW matyt buvo patogu juos suvilioti tokiam siurprizui.
Tuo tarpu Los Thuthanaka buvau matęs prieš porą mėnesių kitame festivalyje toje pačioje vietoje, tad paklausiau tik poros dainų jų anšlaginio pasirodymo. Bendik Giske suskambo tarsi švelnesnis Colin Stetson variantas, bet visgi Stetsonas man gerokai labiau prie širdies.
Dronai, ampai ir pulsacijos
Gausus sunkesnės muzikos kiekis taip pat džiugino. Prieš tai minėti Gilla Band buvo smagu, bet tikri sprogimai buvo Sunn O))) ir Big Brave – pirmas garso ir kūno/dvasios patirties, antras – emocine prasme.
Sunn O))) savo garso ritualą pradėjo legendiniu “Venom” 7” įrašu, darytu koncerto su Black Flag metu. Problema ta, kad Black Flag komandos narys “Venom” setą įrašė „išvirkščiai“ – į įrašą pateko tik vokalisto Cronos sceninė kalba ir kelios sekundės kūrinių pradžios bei pabaigos. Visa tai skamba ganėtinai juokingai ir smagiai. Ši tiek ironiška, tiek black metal pionieriams savotišką pagarbą atiduodanti dalis iš dalies parodo tai, ko niekada nebūna Sunn O))) koncertuose – tradicinio roko setlist’o bei kalbų. Sunn O))) – tai extreme metal meditacija, hipnozė, srautas – ampų bokštai skleidžia tektonines bangas, kurios labai lėtai, bet užtikrintai lipa kulminacijos link, drebindami aplinką ir ausų būgnelius. Svarbu tik prisiderinti prie lėtos tėkmės ir mėgautis kiekvienu garso posūkiu. Galiausiai vulkanas atsiveria, ir paskutinės 20 minučių taršo nežemiškai. Kūno muzika tikrąja to žodžio prasme, bet Sunn O))) neabejotinai skverbiasi ir iki sielos gelmių.
Big Brave yra tarsi jungiamoji grandis tarp Slowdive ir Sunn O))), ir LGW pasirodymas buvo puikus jų dviejų stichijų susiliejimas – kūniško ampų gausmo ir shoegaze melancholijos. Big Brave mačiau jau porą kartų Vilniaus “XI20” – abu koncertai buvo nuostabūs, tačiau šis setas buvo geriausias, nes susidėjo daugiausia iš paskutinio albumo “A Chaos of Flowers” kūrinių, kuris man – vienas geriausių 2024 leidinių. Buvo be galo gera išgirsti šiuos taip mylimus kūrinius su dar didesne mase, su tokiu nuoširdžiu Robin Wattie vokalu. Apie Big Brave turbūt galiu pasakyti tą patį, ką neužilgo pasakysiu apie Moin – viena geriausių „gitarinių“ (kad ir kaip nemėgstu šio skirstymo) gyvų grupių šiuo metu.
Tuo tarpu Sepultura būgnininkas Igor Cavalera ir Mayhem vokalas Attila Csihar gitaras pamiršo ir nuskandino į juodą drone/dark ambient kontempliaciją su industrial prieskoniais. Ėjau be ypatingų lūkesčių šiai kolaboracijai, bet duetas suderėjo puikiai – Attila savo inkantacijomis vedžiojo po tamsius garsinius užkaborius. Kulminacija išaugo Iggor persėdus prie būgnų, pridedant dar daugiau dramatizmo.
Deja, dėl dubliavimosi teko praleisti Divide and Dissolve, kurias mačiau ir žavėjausi LGW 2023, bet nuostabus atradimas buvo Alpha Maid – jau „nemetalinės“ scenos atstovė, besileidžianti “AD93”, viename įdomiausių nūdienos eksperimentinės/elektroninės/post muzikos leiblų, kuris jau tapęs šiokiu tokiu kokybės garantu. Alpha Maid fūzai linksta į no wave ar net grunge vandenis, bet vokalinės linijos turi keisto neosoul atspalvio. Visgi gyvas pasirodymas – daug labiau improvizacinis, purvinas, agresyvesnis ir triukšmingesnis nei įrašai, o tai yra labai gerai.
Valentinos triumfas
LGW buvo tarsi neseniai Vilniuje viešėjusios Valentina Magaletti benefisas – jos festivalyje buvo išties daug. Ji ne tik kuravo dalį festivalio programos, bet ir dalyvavo didžiojoje jos dalyje kaip atlikėja, daugiausia įvairių kolaboracijų pavidalu. Valentina – viena tų puikių muzikančių, turinčių tiek stiprų identitetą, tiek sugebančių greitai ir taikliai „pagauti“ kito atlikėjo skambesį, tad jos projektų gausa ir įvairovė nestebina. Ne išimtis ir jos duetas su olandų prodiusere upsammy, kurios laužytą jungle itin sustiprino Valentinos ritmika ketvirtadienio vakarą.
Valentina taip pat atvežė ir mano mylimus Pram. Nors grupė leidžia naujus albumus, bet koncertuoja retai, tad juos išvysti LGW buvo nuostabus siurprizas. Kita vertus, Valentinos Vanishing Twin, sakyčiau, yra tarsi Pram tradicijos tęsėjai, tad visiškai suprantama matyti juos tokiame kontekste. Pram – vieni tos svajingos britų retrofuturistinės/psichodelinės mokyklos atstovų, besileidusių legendiniame “Too Pure” leible šalia Stereolab, Seefeel, Monad, Laika. Jų skambesys taip pat puikiai įsipaišo į šią tradiciją – hauntologija persunkta britiška psichodelika su high-brow elegancija. Nežinojau, ko tikėtis iš jų gyvai, bet gyvai jie skamba fantastiškai ir net sakyčiau prilygsta taip pat puikiai ir kokybiškai „atgimusiems“ kolegoms Stereolab. Triekranės projekcijos rodė puikiai atrinktas iškarpas iš kultinių arthouse ir B kategorijos filmų. Ko gero neišverčiamas angliškas derinys quirky and elegant tiktų apibūdinti jų pasirodymą – žaismingas ekskursas į (ne)patirtos praeities užkaborius ir snobiškąją Britaniją.
Noa Kurzweil projektas Voice Actor (kitas Valentinos bookingas) irgi turėjo keisto psichodelinio, tiesa – visiškai ne retro aspektu, atspalvio. Noa ramiu ir šaltu tonu, kiek prancūzišku akcentu, pasislėpusi už širmos, dėsto savo poetiką, persunktą kasdiene egzistencija, kultūriniais pastebėjimais ir šaltai, gaiviai melancholiškomis dream pop/IDM/noir lounge kilpomis. Tuo tarpu ant širmos – tarsi telefonu nufilmuoti iš pirmo žvilgsnio nesusiję gyvūnų, gamtos ir žmonių kadrai, kuriuos žiūrėdamas jauti tarsi būtum atrakinęs kažkieno pamestą telefoną su privačiais video ir pamatęs kažką intymaus. Visas šis šaltumo, distancijos ir intymumo derinys ir yra viena iš esminių Voice Actor žavesio priežasčių.
Valentinos kuruojamą programą karūnavo Moin, kurie man šiuo metu yra, ko gero, viena geriausių „gitarinių“ gyvų grupių. LGW mačiau juos jau trečią kartą ir tuo įsitikinau galutinai. Gyvai jie suskamba su dar didesne jėga nei įrašuose, o Valentinos Magaletti būgnų partijos turbūt yra tas esminis komponentas, kuris dar labiau katalizavo jų kūrybinę energiją. Šie metai Moin irgi yra savotiškas pergalingas ratas – grupė pastoviai figūruoja festivalių lineup’uose, išleido puikų EP ir, panašu, yra savo kūrybiniame ir koncertiniame pike, kuris, tikiuosi, neslops.
Pabaigai
O dar buvo keletas pasirodymų, neįtilpusių į šio teksto skyrius. Marokietis Omar Hayat – neabejotinas favoritas, Maroko sakralinės ritminės muzikos Gnawa atstovas. Sunku patikėti, kad tai – 16–17 amžiuje užgimęs žanras, nes gyvai skamba tarsi etninis ritualizuotas rokenrolas, didžiulis energijos pliūpsnis. Japonės Kuunatic žiūrėjosi kiek kukliau, bet jų japoniškai elegantiška post/psichodelika su etno elementais taip pat yra kažkas unikalaus. Saint Abdullah ir Jason Nazari duetas buvo tarsi ateities džiazas – dar vienas tarpkultūrinio dialogo pavyzdys.
Prastų pasirodymų LGW beveik nebuvo – gal tik nerezonavusių toje vietoje, tuo laiku. Palikau Smerz po poros dainų, nes sausakimšoje salėje jų gan neekspresyvus alternative pop klausėsi sunkiai, juolab perklausęs jų ryškų “Big City Life” tikėjausi panašios energijos ir gyvai. Gan atsitiktinai aplankyti Dead Symbols taip pat nesužavėjo – tiesiog ne itin mano skonio reikalas.
Tad festivalis buvo nuostabus – tiek gerų pasirodymų per tokį trumpą laiką neteko matyti dar nuo paskutinio lankyto “Unsound”. LGW puikiai apibūdina jų vienas reklaminių šūkių – festivalis atvira širdimi, kurio įvairumas pasireiškia ne tik skirtingais žanrais, kas jau mažai ką stebina, bet ir įvairiomis muzikinėmis tradicijomis bei geografija. Ir jei (vis tiek puikus) “Rewire” šiuo atveju eina kiek saugesniu keliu, atsirinkdami labiau patikrintus festivalių favoritus, LGW tikrai sau leidžia daug daugiau išeiti iš konvencijų ir pripildyti lineup’ą ne tik gerai žinomais/dažnai matomais vardais, bet ir edukuoti publiką apie kitas muzikines kultūras bei nevengti keistesnių, kreivesnių bookingų.
Viena geriausių festivalių patirčių, neabejotinai!
Komentarai