Su Agne susitariau susitikti, pamačiusi, kad jos filmas „Psychoco“ (2024 m.) Romoje parodytas viešame seanse. „Psychoco“ filmavimai vyko Lietuvoje, Agnei mokantis 12-oje klasėje, o pati jai asistavau kaip pirmoji režisierės asistentė. Filmas kalba tokiomis svarbiomis temomis kaip seksualinis priekabiavimas, patyčios mokykloje ir pasitikėjimas vieni kitais. Filmas neturėjo biudžeto, Agnė susirinko komandą, kurią įtikino savo idėja.
Dabar Agnė – studijas baigianti Romos menų universiteto studentė. Su ja pakalbėjome apie „Skalvijos kino akademiją“, vaizduotę, „Psychoco“ ir kitus projektus.
Kviečiu skaityti pokalbį tas/tuos, kurios/-ie atsidūrusios/-ę kryžkelėje tarp ateities pasirinkimų, (ne)rimtai svarstančias/-ius save realizuoti kine ir žmones, besidominčius jaunos kūrėjos keliu.
„Tobula“ – tavo puikus “Skalvijos kino akademijos” baigiamųjų peržiūrų debiutas. Pamenu, tai buvo mano pirmosios “Skalvijos” peržiūros, vykusios vasarą po Liubarto tiltu. Kokią vietą Tavo gyvenime užima “Skalvijos kino akademija”?
O dieve… Romoj aš visą laiką visiems apie “Skalviją” pasakoju (juokiasi). Tipo guys, it‘s much better… Iš tikrųjų truputį sad, kad įpusėjus “Skalvijai” prasidėjo karantinas, bet grįžus viskas buvo gerai. Iš tikrųjų net skambinau savo dėstytojui (Jonui Juškaičiui) patarimo dėl studijų, nes buvo užėjusių minčių „ką man daryti?“, buvo krizė. Tai vyko įpusėjus studijoms. Labai gerai buvo išgirst jo nuomonę – pasakė, kad kinas yra toks dalykas, kad jei nieko negauni iš studijų, švaistai laiką, nes studijos turėtų būti dėl ryšių, patirties, nes kam tada ten eini, niekas tavęs neims vien dėl to, kad turi diplomą. Reikia turėt portfolio, žodžiu.
Pačioj “Skalvijoj” labai daug ko gali išmokt, gauti pagrindus, technika net geresnė. Universitete naudojam neprofesionalią aparatūrą ir pirmais metais dėstytojas išstraukė boom‘ą ir sako „guys you‘ll use this some day“. O boom‘ą mes jau “Skalvijoj” naudojom (juokiasi).
Tai “Skalvija”, žodžiu, žymiai stipresnė mokykla negu pats universitetas?
Žymiai. Žymiai.
Įdomu. Interviu Tokijo trumpametražių filmų festivaliui sakai, kad vaikystėje turėjai lakią vaizduotę. Noriu paklausti, ar jauti, kad dabar, kai tau jau virš 20-ies, tavo vaizduotė kitokia – ar ji lakesnė, ar kaip tik truputį išblėsusi?
Man taip atrodo, kad mano vaizduotė – lygiai tokia pat laki, tik pradedu save stabdyti dėl tokių realistinių dalykų. Atrodo, anksčiau nesiparindavau dėl tokių dalykų, kad I can‘t do this, I can‘t do that. Anksčiau buvo suvokimas, kad negaliu būtent to [padaryt], bet galiu atrasti kitą būdą. Tai vaizduotė ta pati, tiesiog kartais realybė taip nubloškia, kad kartais net nesinori svajot, bet stengiuosi taip nemąstyt. Ypač pastebiu, paskutiniais metais [universitete] buvo taip, kad bijai eit kažką daryt, nes gal neišeis, o visi aplinkui stebi, žiūri. Jeigu suklupsi, tai visi kalbės, kad tu tą ir tą negerai darai. Manau, taip neturėtų būt, visi mes čia studijuojam, mokomės, tai va gal iš tos pusės, kad ta realybė kartais sumažina noro turėt lakią vaizduotę.
Galbūt gali pasidalinti pavyzdžiu?
Buvo ne mano filmavimai, bet buvau operatorė. Vienas kursiokas, nepasiruošęs filmavimui, neturėjo normalaus shotlisto [dokumento, kuriame yra išrašytas kiekvienas kadras specifinei scenai. Turėdama shotlist‘ą komanda greičiau gali nusifilmuoti reikiamus kadrus]. Supratau, ko jis nori, bet vis paklausdavau, gal jis nori pasidaryti shotlistą? Čia buvo jo pirmas short‘as (trumpo metro filmas) – trečiais metais (reikšminga pauzė) – ir aš jam sakau, padėsiu, bet, prašau, turėk asistentą, kuris viską sužiūrėtų. Ir čia pasimatė, kad tie, kurie filmavo pirmą kartą, yra labai in their heads [viską apmąsto galvoje] ir mane tai labai neigiamai paveikė, nes prasidėjo pykčiai, nebuvo komunikacijos. Tai labai nubloškia, pradedi jaustis, kad aš net nebenoriu stengtis. Dėl to, kai filmuoju savo filmus, negalvoju apie techninius dalykus, o duodu kitiems juos tvarkyt. Bet vis tiek išlieki paranojoj ir ta vaizduotė gaunasi pristabdyta, nes labai stabdai save.
Pereikime prie tavo filmo „Psychoco“. Kai jį darei, tuo pačiu baiginėjai mokyklą. Esi minėjusi, kad teko šiuos dalykus derinti. Žiūrint atgal, kai dabar studijuoji Romos kino mokykloje, užsiimi, kuo degi, ką pasakytum pradedančiam skalvijukui, “Youngblood” studentui ar tiesiog panašaus amžiaus žmogui, norinčiam įgyvendinti savo idėją, bet patiriančiam daug spaudimo iš išorės?
Labai geras klausimas ir, manau, kad turiu gerą atsakymą. Su „Psychoco“ buvo sunku, viską labai reikėjo derinti, bet vis tiek, sakyčiau, kad buvo labai worth it. Bet su šitu reikia labai atsargiai. Atrodo, turi žmogus gerą idėją, bet absoliučiai nežino, kaip ją įvykdyti, tačiau įsivaizduoja, kad bus perfect, kad visa komanda pamils tą mano projektą. Bet taip nebus, nes tu tiems žmonėms tikriausiai net mokėt negali, kas yra suprantama. Tad siūlyčiau, jei turi idėją ir turi good enough resources, turi viską susistyguoti ir būti įsitikinęs/-usi, kad tikrai bus good. Bent tu, kaip idėjos autorius, būk įsitikinęs/-usi, kad bus geras rezultatas. Gerai yra pafantazuot, bet reikia pažiūrėt realistiškai.
Pavyzdžiui, „Tobula“ turėjo kadrus po vandeniu, kas yra crazy, 16-os tokį filmą nufilmuot, bet atradau būdą – paskambinau tokiai prodiuserei ir sakau, man reikia operatoriaus. Aš biški crazy vaikas, man nelabai rūpi socialinės normos, nes taip ir pasiekiu savo tikslą. Bet tave ir pasiųst gali, dėl to reikia [psichologiškai] atlaikyt. Bus žmonių, kurie tavęs ir nekęs.
Per „Psychoco“ irgi buvo tokių situacijų, ar nesutarimų su komandos nariais, bet tai normalu, kad darau klaidas, nes dar esu mokykloj. Reikia suprasti, kada žmonės tau sako nuoširdžiai kritiką, o kur būna tiesiog pasako, kad tave įžeistų, bet net padėt nenori. Tikrai turi būti pasiruošęs psichologiškai ir turi mylėt savo filmą ir nekaltint kitų žmonių, kad jie nenori kažkokio tobulo rezultato iš savęs. Turi pasiruošti, kad viskas bus ant tavęs, kaip režisieriaus.
Reikia ne tik turėti gerą idėją, viską apgalvot, susistyguoti, bet ir pasiruošti psichologiškai…
Taip. Pavyzdžiui, per „Psychoco“ filmavimus buvom susitarę su mokykla, kad filmuosim sceną aktų salėje, bet atvykus į aikštelę mums buvo pasakyta, kad filmuoti nebegalim. Ir tada buvo panika, ką dabar daryt, nes ir operatorius buvo vietoj, ir aktorė, kuri galėjo filmuotis tik tą specifišką valandą ir dieną, ir viskas griūna, ir visi žiūri į tave. Bet tada susikaupiau ir nusprendėm filmuoti kitą sceną, tai viskas išėjo gerai. Bet buvo stresiuko. Turi labai pasiruošt tom problemom ir tiesiog tai patirt.
“Psychoco“ yra istorija apie seksualinį priekabiavimą – banalus klausimas, bet kas paskatino tave sukurti būtent tokią istoriją?
Man šita tema yra svarbi, nes esu patyrusi priekabiavimą (mokykloje). Man buvo labai sunku ir yra labai neteisinga, dėl victim blaming. Romoj irgi buvo situacija. Tai man ši tema labai svarbi, nes žmonės apie tai nekalba, arba kalba taip, kad „ai čia gyvenimas, viskas gerai“, nereikia apie tai kalbėti. Tai yra klaidinga, nes žmonės neturi supratimo iš emocinės pusės, ką žmogus pereina ir kas yra trauma. Atrodo, sako go on, move on, pamiršk, čia jau kiek laiko praėjo. Buvo žiauriai sunku ir žmonės nesupranta, kas tai yra.
Kaip Tau filmo kūryba padeda kalbėti apie šią problemą – ar tai refleksija tau kaip žmogui, kaip kino režisierei, ar turėjai išsikėlusį lūkestį, kad tavo filmas gali tapti platforma ir saugia erdve žmonėms, patyrusiems smurtą, seksualinį priekabiavimą?
„Psychoco“ buvo laiškas žmonėms, įsiklausyti į kitus žmones, stop victim blaming, aš kreipiuosi ir į tuos žiūrovus/žiūroves, kurie yra patyrę kažką tokio. Nes kai rodžiau filmą kino teatre, mano draugė sakė: „aš žinok verkiau, nes esu tai patyrus ir ta prievartavimo scena buvo realistinė iš emocinės pusės“. Ir savęs kaltinimas gerai atsiskleidė: kai kūnas į tokį šoką nueina ir viską prisiimi sau. Yra tokia scena, kur pagrindinė veikėja Eleonora sako „I like you, I really really like you“, save tikindama, kad jai patinka tas vaikinas, bet mes aiškiai matom, kad ji nieko blogo nepadarė, nieko neišprovokavo.
Man „Psychoco“ tikrai labai asmeninis, bet noriu, kad kiti žmonės susimąstytų jį žiūrint. Ir aš žinau, kad jis yra heavy, bet labai paliečia žmones ir apie tai reikia šnekėt.
Filmai yra toks dalykas , kur įsileidi žiūrovą į savo pasaulį, nori kažką pasakyti. Tu nekuri filmo šiaip. Tai yra menas ir kažkas yra pasakęs, kad cinema is culture. Tai tu kuri kultūrą. Filmas ir yra mąstymo kultūra, bandymas pasakyti apie tokią ar kitokią problemą pasaulyje ir filme kalbi savo kalba, bandai pasiekti tuos žmones hey, listen.
Ačiū, kad pasidalinai. Mane dar domina tai, kad pirmoji filmo versija buvo dviejų valandų. Dabar ji – 37 min. Kaip Tau pavyksta (o gal nepavyksta?) atsiriboti nuo savo idėjos ir montuoti filmą?
Taip, kai sudėjom viską pagal scenarijų (first cut), tada sėdėjom ir galvojom, ką daryt (juokiasi). Buvo nerealiai daug medžiagos, bet pasidarėm tokią didžiulę dešrą, sėdėjau Romoj ir montavau. Buvo sunku atsisveikint su tam tikra medžiaga, bet kas yra svarbu montavime – tai pasidaryti pertrauką. Tu taip asmeniškai priimi tą kiekvieną kadrą, „o koks ten gražus, aš jo noriu, jis man patinka labai“, bet jei jis nieko nedaro tavo istorijoj, nieko nepasako… Jeigu jį išimsi ir nepasikeis istorija, tai tau jo nereikia. Buvo viena scena, kurioje Eleonora su vaikinuku kalbasi bibliotekoj ir aš ją tiesiog išėmiau ir kas pasikeitė? Nieko, net ir geriau gavosi. Scenarijuje tai buvo labai prasminga scena, bet vėliau nufilmuoji ir matai, kad yra ne taip, kaip įsivaizdavai ir reikia prisiminti, kad scenarijus yra tiesiog dokumentas. Labai sunku atsisveikinti su tam tikrais kadrais, bet tai reikia daryti, nes tai yra naudinga tavo filmui.
Norėčiau paklausti apie tavo ateities planus: spėju, prieš kelis metus tavo svajonė buvo mokytis geroje kino mokykloje, gauti žinių ir patirties, filmuoti, siųsti filmus į festivalius. O kas Tavo akiratyje dabar?
Galiu pataisyti, niekada nenorėjau to bakalauro, čia buvo tėvų noras. Pamačiau, kad esu ne akademinis, o praktinis žmogus. Norėjau eit į tokius kursus, mokymus. Bet kalbant apie tai, kaip mačiau ateitį prieš tai ir dabar, iš esmės niekas nepasikeitė.
Galbūt grįšiu trumpam į Lietuvą, ieškosiuosi darbo čia (kažką su kinu ar studijoj). Vis tiek vėliau norėčiau į užsienį – man labai faina grįžti į Lietuvą, bet kai užsisėdžiu…
Viską sudėjus vis tiek fainos patirties gavau Romoj, yra labai fainų prisiminimų, žmonių, už tai esu labai dėkinga, nes to nebūčiau patyrusi Lietuvoj. Esi pripratęs prie to [lietuviško] mentaliteto, o kai išvažiuoji, pamatai visai kitokį pasaulį. Manau, kad nors ir grįšiu į Lietuvą, joje neliksiu – tas nepasikeitė. Bet pasikeitė požiūris, kad daugiau nedarysiu to, ko iš manęs tikimasi. Jei nori studijuot – studijuok, nenori – nestudijuok.
Išvažiavau į Romą su naiviu tikėjimu, kad gal viskas bus gerai, bandžiau į RUFA‘ą žiūrėt labai pozityviai pirmais metais, save gaslightinau (bandymas neigti abejones ir bandyti įtikėti susikurta realybe), kad čia fainai, ir vėliau matau, kad ne, reikia su savimi būti atvirai. Todėl ateity darysiu dalykus tokius, kokius noriu, kas man yra geriau.
Tai magistro nenusimato?
Nebent vėliau arba, jei sugalvosiu, tai – į Akadę (LMTA).
Daug dėmesio skiri muzikai. Galbūt tavo planuose yra miuziklo projektas?
Iš tikrųjų taip, myliu miuziklus. Savo filmuose daug dėmesio skiriu muzikai. “Psychoco” buvo pirmas bandymas normaliai sukurti miuziklą, nors jis nėra perfect. Mano svajonė yra su normaliu production’u pastatyti gerą miuziklą. Man patinka tas pasakymas, kad kai personažas negali išsakyti savo jausmų žodžiais, jis tuomet dainuoja, jei negali dainuot – per judesį.
Kuo dabar esi užsiėmusi?
Dabar dirbu prie „Eurovizijos“ projekto, parašiau žodžius dainai „Brave Enough“, buvo filmavimai, režisavau sceną ir dariau tą visą ekraną.
Sėkmės darbuose!
Komentarai