Kai prieš metus pasikviečiau Matą Petkūną aka savimyla į šviežios lietuviškos muzikos laidų ciklą “Kalba sultys”, apie jį beveik nieko nežinojau: internete sprogęs, šiek tiek The Knife “Pass This On” primenantis “tėti,” vaizdo klipas, Lipnūs Maharadžos “Apvogė” koveris, intriguojantis keistumas, tekstų atvirumas bei vis išlendantys “buitiniai” semplai. Šiandien savimyla jau turi debiutinį albumą, apie kurį daugiausia ir kalbamės.
Matas iš savo vestuvių padarė dar vieną savimylos performansą-provokaciją, debiutinį albumą pavadino “ne veltui nebenoriu gyventi”, be kitų koncertų, pasirodė šiuolaikinės lietuvių muzikos festivalyje “Muzikos ruduo”. Pastarojo tema – garsinė antropologija. Pasak Emilijos Visockaitės “Ausies”: “Pilnai suprantu, kodėl, kaip sakė pats savimyla, šįkart nejaukiai jautėsi ne tiek publika, kiek jis pats. Mes sėdėjom kaip teatre, o atlikėjai sėdėjo kaip MTV Unplugged – ant aukštų medinių kėdžių, virš galvų siūbuojant labai estetiškiems retro abažūrams. O visa tai vyko šiuolaikinės akademinės muzikos festivalio rėmuose.”
Matas muzikinį kelią pradėjo Šakių rajono meno mokykloje, vėliau baigė fotografijos ir medijų meno bakalauro studijas Vilniaus dailės akademijoje. Lietuvos muzikos scenoje jis veikia kaip muzikinis chuliganas, jungiantis savirefleksinę lyriką ir performansą tiek scenoje, tiek už jos ribų. Muzikoje savimyla su projekto kolega Leonardu Mekioniu kuria kontrastą tarp lyriškų akustinių gitarų ir kultinių 2000-ųjų lietuviško interneto semplų, tokių kaip „kieša“, „prisivažinėjom“ ar „antanas eina namo“.
savimyla skamba tarsi savotiška Mato Petkūno susikurta psichoterapijos priemonė. Dauguma mūsų visa tai palieka specialisto kabinete arba savyje, o tu nusprendei iškabinti “nešvarius baltinius” viešai. Kam taip daryt?
Jaučiu, kad dabartiniame lietuviškos muzikos kontekste trūksta tų padžiautų skalbinių. Daugelis, mano nuomone, įsipatogino gyventi su džiovykle namie. Kai niekas nedžiausto savo nešvarių skalbinių kaimynams matomoje vietoje, pradeda atrodyti, kad niekas jų apskritai ir neturi.
Kodėl vaikinas, pradėjęs Šakių rajono meno mokykloje, vėliau baigęs fotografijos ir medijų meno bakalauro ir magistro studijas Vilniaus dailės akademijoje, nusprendė kalbėti su savimi, kai aplink visi kalba apie save?
Mano žmona Ingrid išmokė mane kalbėtis su savimi, kai dar abu mokėmės toje pačioje akademijoje. Aišku, ir pati akademija, manau, sudėjo daug taškų. Bet be Ingrid, sakyčiau, nebūtų nei šio albumo, nei tokios mano kūrybos, kokią dabar matome. Jos palaikymas davė man drąsos nebijoti atsigręžti į save ir pasikalbėti su tuo, su kuriuo tikrai sunku pasikalbėt.
“Kaip liūdna, jog tėtį turiu / Nes ką su tokiu kalbėti galiu?” Ar tavo tėvas girdėjo šią dainą? Apie ką kalbatės, kai “ant švenčių” grįžti į gimtinę?
Esu kalbėjęs, sakė neklausė, bet nežinau, tai tiesa ar ne.
Ką parekomenduotum žmogui, pirmą kartą apsilankiusiam Šakiuose?
Šiaip jau pats gan seniai ten taip normaliai bebuvau. Tai net neturiu ką pasiūlyt, kadangi ten liko tik prisiminimai, kurie man išliko svaresni nei dabartis tenais.
Tavo debiutinis albumas „ne veltui nebenoriu gyvent“ išleistas spalio 10-ąją, Pasaulinę psichikos sveikatos dieną, o jame kalbama apie šios sveikatos sutrikimus. Kodėl tau svarbu apie tai kalbėti?
Pirmiausia, datos man buvo svarbios kuriant šį albumą. Manau, taip suteikiu savo kūriniams papildomo svorio ir įdedu juos į kontekstą, kuriame norisi atkreipti dėmesį į tam tikrus dalykus (pvz., dainą „tėti,“ išleidau Tėvo dieną, o „mirtis mus išskirs“ – Valentino dieną). Norėjosi panašiai pasielgti ir su albumo išleidimu.
Kalbant būtent apie Pasaulinę psichikos sveikatos dieną, manau, nedaugelis sau leidžia net pagalvoti apie tokias mintis, kokias išsakau savo tekstuose. (Bent jau mano bendrakūrėjas gitaristas Leonardas Mekionis kartą buvo užsiminęs apie tai.) O tokia praktika, manau, yra sveika. Garsiai išsakius gėdingas mintis ir bandant jas priimti, tai gali tapti tikrai naudinga patirtimi. Tad tokia albumo išleidimo data atrodė „no brainer’is“. Nes parodyti, kad galima išreikšti ką jauti, kad ir kokie tie jausmai – atrodo veiksmingiausia „noro gyventi“ žinutė.
Albumo pristatyme rašoma: “Atlikėjas analizuoja priežastis, dėl kurių žmogus apskritai nori arba nenori gyventi”. Kokias išvados po šios analizės?
Klasiškai – viskas kyla iš vaikystės. Tas pats nenoras gyventi, gal ir nuo pat vaikystės yra mažas, bet su laiku, augant ir dedant vis naujas „plytas“ į savo nešamą maišą, tas bagažas gali tapti tikrai per sunkus. Tad manau, kad prasivalyti savo kraitį yra svarbu, jei nori dalinai lengviau gyventi ateityje.
Albumas kritikuoja popmuzikoje įsišaknijusias dogmas. Kas tau šiandien labiausiai kliūna mūsų popmuzikoje?
Estetika ar metaforos kurios slepia esmės nebuvimą / drąsos ar tai stuburo neturėjimas kuriant muziką.
Muzikoje naudoji daug lietuviško ‘00s interneto semplų. Kodėl nusprendei juos įtraukti į savo “terapiją”?
Čia jau reiktų dėkoti Leonardui. Per jį pradėjau naudoti šiuos semplus. Jie dar mokykloje, manau, tiek man, tiek kitiems padėjo pasijuokt išgyvenant tą keistą paauglystės etapą, kai nėra lengva suprasti, kas vyksta. Dėl to manau, kad po tiek metų grįžus prie jų, jie vėl padėjo susicope’inti su dabartine supančia realybe ir tuo, ką parašiau tekstuose.
Gal kai kam šiek tiek netikėtai atsidūrei šiuolaikinės lietuviškos muzikos festivalio “Muzikos ruduo” programoje. Kaip tokioje rimtoje kompanijoje jautėsi tarpdisciplininis projektas savimyla?
Na, visų pirma, tai buvo pirmasis sėdimas koncertas, kurį teko daryti. Buvo tikrai įdomi praktika, ypač kai esu įpratęs kabinėtis prie žmonių publikoje ir griauti tą „ketvirtą sieną“. Tačiau prasidėjus koncertui supratau, kad čia to daryti net nenoriu. Manau, pasijutau priimtas. Tai buvo nejaukiai maloni patirtis.
Tavo muzikoje svarbų vaidmenį atlieka tekstai. Kiek juose yra asmeninės patirties, o kiek – stebėjimo, ironijos ir noro pasakyti tai, ko dažniausiai nesakome garsiai?
Kiek ko yra mano tekstuose, tikrai nenumatuosiu. Niekada nesėdu rašyti galvodamas, kiek čia bus asmeninės patirties, kiek ironijos ar stebėjimo. Viskas persipina.
Ar teko atsisakyti kažko, kas tau pačiam labai patiko, bet netiko bendram albumo paveikslui?
Su Leonardu turėjom kelias dainas, kurios buvo labai geros – vadinamieji „bangeriai“. Tačiau šiame albume teko jų atsisakyti. Jos labiau kalbėjo muzika, o ne statement’ais. Galiausiai tai ir tapo viso albumo ašimi – klausimas, ar daina neša svarų turinį bendrame albumo kontekste. Ypač kai viena iš albumo dainų yra „tėti,“. Kitoms dainoms teko ją pasivyti įvairiomis prasmėmis.
Tam tikra auditorijos dalis viską priima tiesiogiai ir nepasiekia “antro dugno”. Jiems atrodo, kad tu iš tikrųjų nebenori gyventi, tyčiojiesi iš “šventų” jausmų, negerbi tėvų ir panašiai. Ką jiems pasakytum?
Neturiu ką jiems pasakyt, ne mano problema. Turbūt esu kiek „dėjęs“, nes kiekvienas žmogus vis tiek prie savo išvadų prieis pats.
Šiandien išleidus albumą, sunkoka tikėtis, kad jo klausysis nuo pirmo iki paskutinio kūrinio, o ne išsirinks vieną dainą grojaraščiui? Ką tau pačiam reiškia albumo formatas ir kodėl suskirstei jį į 4 virtualius diskus?
Galimai dėl to ir suskirsčiau albumą į keturias dalis. Manau taip lengviau klausosi albumas.
Man pačiam svarbi albumo struktūra, norisi palaikyti tvarką. Jau nuo pirmojo EP „malonu susipažint“ bandžiau tai padaryti, bet nepavyko. Jau tada norėjau, kad visų EP dainų pavadinimai susidėtų į vieną sakinį, kuris nusakytų, apie ką albumas.
Šįsyk pavyko.
Šį albumą suskirsčiau į intro, du laiškus ir pabaigą. Galop jis gavosi kaip laiškas mano žmonai ir tėčiui. Freud’iškai žiūrint, čia galima išnarplioti vyriškąją ir moteriškąją albumo dalis. Tėčio diskas iš dalies yra apie vyriškumą ir mane patį kaip vyrą, o Ingrid diskas – apie moteriškumą bei mamą.
Bet gal nesiplėsiu – pats dar viską kramtau. Turėjau bent šimtą albumo struktūros versijų kol daėjau iki šios, gal su laiku ją pamatysiu ir kitaip.
Įsivaizduok, po 10-ies metų kažkas netikėtai atranda šį albumą. Ką norėtum, kad tas žmogus jame išgirstų, ir ko pats, tikėtina, jau nebesuprastum apie save, kuris jį sukūrė?
Norėčiau, kad išgirstų, jog tokio albumo lietuviškos muzikos kontekste trūko. O ko pats nebesuprasiu apie save – manau, į šį klausimą atsakysiu po tų dešimties metų. Dabar nelabai noriu galvoti apie ateitį.
Jeigu reikėtų pasirinkti vieną naujo albumo kūrinį kaip savo kūrybos vizitinę kortelę, kurį pasirinktum ir kodėl?
Šiaip turbūt reikėtų įvardinti dainą „tėti,“, nes pastaruoju metu ji labiausiai veikė kaip mano vizitinė kortelė. Bet prisipažinsiu, kad pats nuo jos jau kiek pavargau. Tad laukiu naujos.
Savo vestuves pavertei savimylos performansu, iš jų susukai vaizdo klipą. Kiek giliai esi nusiteikęs įsileisti mus į savo gyvenimą?
Pats dar tai svarstau. Neturiu tikslaus atsakymo, bet kiek reikės, tiek įsileisiu.
Internete:
Komentarai