SNACK: eksperimentinio garso užkandžiai Rygoje

Vos prieš mėnesį baigėme pagrindinį patiekalą, o “Skaņu Mežs” jau grįžo su užkandžiais. Iš brandaus garsų miško patekome į jaunuolyną. Pirmą kartą surengtas kylančių eksperimentinės muzikos kūrėjų iš Baltijos ir Šiaurės šalių pristatymas “Snack”. Dvi dienas įvairiose miesto vietose skambėjo įvairialypiai garsovaizdžiai: nuo ​perkusijos iki transformuoto smuiko, nuo garso skulptūros iki žmogaus balso, nuo triukšmo iki savitos šokių muzikos.

Kažkodėl nepaliko jausmas, kad Ryga dabar tarsi Berlynas before it was cool. Daug vokiškos architektūros, daug karo paliktų tarpų tarp namų, daug tuščių namų, daug paviršiuje nematomo kūrybingumo.

“Ore” flirtas su “Garsų mišku” tęsiasi jau beveik du dešimtmečius, per tą laiką buvome susitikę daugybėje skirtingų vietų, kuriose skambėjo įvairiausia nuotykinga muzika. “Snack” – nepriklausoma showcase platforma pradedantiesiems eksperimentinės muzikos kūrėjams bei garso menininkams iš Baltijos ir Šiaurės šalių, sukurta bendradarbiaujant su tinklu „NERDS“ ir „Riga Music Week“.

Programa sudaryta paskelbus atvirą šaukimą. Džiugu, kad į jį atsiliepė nemažai lietuvių: saulė nori, Natas Kunas, trio Edgy Palates (su Mike McCormick), lietuviškai meksikietiškas duetas DeeeVeee, Atgarsiai ir Allosci. Palyginimui, šiemetiniame “Skaņu Mežs” vienintelis atlikėjas iš Lietuvos buvo Augustė Vickūnaitė, o kitais metais dažnai nebūdavo ir nė vieno.

Be pagrindinių skonių, vienas šio renginių prieskonių – galimybė per kelias dienas aplankyti daugumą Rygos alternatyvinių kultūrinių vietų. Vos atvykęs į Latvijos sostinę, skubėjau į… bilijardinę “BAMS”. Praėjus keliasdešimt stalų, patekau į renginių salę “Nārnija”, kur pasirodymui ruošėsi perkusininkė Irene Bianco iš Danijos. Grafičiais išmarginos sienos, viskas maloniai apsitrynę ir tokioms vietoms būdingas kvapas: truputį pelėsio, truputį išlieto alaus, truputį marichuanos, truputį šalto mūro.

Publikos ne daug, bet tai suprantama – muzika tikrai ne pati patogiausia, vardai beveik nežinomi. Miglotai prisimenu, panašiai galėjo atrodyti pirmieji “Skaņu Mežs” bandymai. “Snack” pabaigoje beveik visi veidau jau buvo matyti ir dauguma jų savo kolegų paklausyti atėję renginio dalyviai. Nuostabu, kad šis showcase iš esmės yra artist 2 artist, o ne b2b, kaip paprastai būna. Buvo matyti, kaip atsiranda naujos draugystės, po pasirodymų vieni kitų klausinėjo, kas ir kaip. Norisi tikėti, kad “Snack” užgimė ne viena nauja kolaboracija.

Nespėjau į Tinto Collective, atėjus pasirodymui jau ruošėsi kitas atlikėjas. Pamačius moterį prie perkusijos, diletantiškai kyla palyginimas su Valentina Magaletti, bet, žinoma, Irene Bianco eina savo keliu – paklausyk jos albumo “Kronblade”, išleisto, surprise surprise, Magaletti įkurtame leible “Permanent Draft”. Keliaudama tarp poliritmikos ir fragmentuotų melodijų, Irene naudoja įprastų ir nelabai mušamųjų dalis.

Grisha223 iš Tromsės pradėjo nuo smuiko, bet paskui po truputį viskas peraugo beveik į elektroninę klubinę muziką. Nenuostabu, kad dažnai ji pasirodo ir kaip DJ. Kadangi atlikėja stengiasi atliepti čia-ir-dabar, gali būti, kad kitą vakarą ji skambės visai kitaip.

Išeidamas iš bilijardinės didžiuliame ekrane matau, kaip “Žalgiris” daužo “Bešiktaš”. Laukia maždaug pusvalandis kelio iki kitos renginio vietos – klubo “Laska”, kuriame dažnai groja ir “normalios” LT grupės, o, tarkim, Solo Ansamblis ir nebetelpa. Pakeliui užsuku į puikią wontonų vietelę “Riis”.

Vagonų gatvėje įsikūrusią “Laską” pasiekiu, kai scenoje pasirodo nematyta negirdėta saulė nori aka Saulė Norkutė. Netrukus kūrėja planuoja išleisti savo debiutinį muzikos, dainų, garso eksperimentų ir audio teatro albumą. Kol kas viešumoje yra 2 jos singlai. “Snack” kontekste ji skamba pernelyg normaliai ir tuo išsiskiria. Deja, publika saugiai ramsto pasienius, todėl priešais sceną daug tuščios erdvės. Galbūt kėdės, kaip buvo “BAMS’e”, sukurtų jaukesnę atmosferą?

Per neapsižiūrėjimą praleidžiu Nato Kuno pasirodymą, bet jo kūrybą gana gerai žinau – sintezuotas drone/ambient. Natą vėliau sutinku beveik visuose pasirodymuose. Tuo tarpu atsiduriu šalimais esančiame bare-klube “1983”, kur Helena Pulkkinen iš Helsinkio prietemoje šnabžda ir kloja garso audinius vieną ant kito. Menininkė siekia atskleisti subtilias ir dviprasmiškas įtampas, emocinius krūvius bei reakcijas, glūdinčias kasdienio gyvenimo ir jausmų struktūrose.

Vėliau grojęs tautietis Viktor Toikkanen, priešingai prieš tai buvusiam tolygiam ir nuosaikiam pasirodymui, keičia garsus tarsi prezentacijos slaidus. Garsas yra jo dienoraštis, atspindintis laiką ir erdvę, formuojamas to, kas menininką domina tuo metu. “Opal tapes” kažkada dabar išleidžia jo naują albumą “Kulo”.

Deja, latvių MIU nesulaukiu. Pagal aprašymą: atmosferiniai garsovaizdžiai, susiliejantys su tamsia ritmiška triukšmo, industrial ir eksperimentine muzika, skamba intriguojančiai. Bet jaučiuosi persisotinęs užkandžiais ir jaučiu, kad reikia užimti horizontalią padėtį.

Kitą rytą prie pusryčių stalo sutinku ne vieną vakardienos herojų, o 2pm jau atsiduriu prie miniatiūrinės galerijos “DOM”, kur vyksta Emil Keller Skousen iš Danijos performanas ir tu pačiu jo garso instaliacijos atidarymas. Visa tai kažkiek primena mūsų Simono Nekrošiaus kinetinį meną, kai iš visokių medžiagų sukonstruojamas judantis ir garsą skleidžiantis objektas. Išskyrus smuiką ir juo brūžinančią skeleto ranką, didžiumą kitų detalių galim rasti “Senu…”, tiksliau – “Depo”, jei jau esame Latvijoje. Visa tai prijungta prie elektrinių prietaisų ir skleidžia garsą, kurį galima reguliuoti, tarkim, suintensyvinus plytų trynimąsi viena į kitą.

Po pasirodymo susipažįstu su duetu Atspindžiai. Pasirodo, tai – grupės Sheezanova, kurioje prieš ~20 metų dainavo Marla Singer, likučiai, negalintys negroti. Atsisveikiname iki vakaro.

Pakeliui į “BAMS” užsuku į rekordšopą “Vinylla”. Pirmam aukšte – kavinė baras, apkrautas senais radijo aparatais ir panašiais objektais, garso kolonėlėmis nukrauti laiptai veda į antrą aukštą. Tikrinu skurdoką Lietuviešu mūzika skyrelį: ba., Solo Ansamblis, Agnė Matulevičiūtė, Trimitas, Oktava, Balys Dvarionas… Vien šalia esanti latviško pankroko rinkinių kolekcija atrodo solidžiau. Nenuostabu, kad beveik nieko nežinome apie vieni kitų muziką. Latvių popherojai Aminata ar Chris Noah Lietuvoje taip pat nežinomi, kaip Latvijoje – mūsų Jessica Shy ar Marijonas. Norisi tikėti, kad šią situaciją bent jau alternatyvinėje scenoje kažkiek pakeis “Snack” networkingas.

Lietuviškas trio Edgy Palates su Mike McCormick iš Norvegijos atvyko iš Talino. Šis projektas skamba labiau edgy nei vien merginų kūryba. Prieš pusantrų metų kalbėjomės “RadioVilnius” “Kabinete”. Dabar vokaliniuose pasažuose daugiau eksperimento ir pirmykščio gentinio jausmo.

Katariin Raska ir Villem Jahu iš Estijos nusprendė patyrinėti dūdmaišio ir sintezatoriaus dūzgimo panašumus. Buvo smalsu pirmą kartą matyti ir girdėti dūdmaišio skambesio galimybių ribas. Kitame projekte duetas nagrinėjo dambrelio ir elektronikos sąsajas.

Duetas Uttunul iš Suomijos atrodė tarsi ką tik atėjęs iš ūkanotų kapinių. Skambant tamsiam ritualistiniam dronui, iš knygos buvo skaitomi tekstai suomiškai. Pagal visą kontekstą, galėjo būti kažkas panašaus į Loverkrafto kūrybą, bet ant knygos viršelio buvo rusiškai parašyta “Senoji Gatčina”.

Dėl buities teko praleisti keletą pasirodymų, tačiau “Bolderaja” pasiekiau kaip tik tuo metu, kai čia grojo tarp Vilniaus ir Berlyno įsikūręs duetas DeeeVeee. Pasirodymas vyko įstabioje vietoje – Avotu gatvės trobelėje jau keliolika metų veikiančiame knygyne-salone. Pasak vietinių, bohema mėgsta čia rinktis ir kausyti savo leidžiamų keistų garso įrašų. Charizmatiška vietelė, tik labai maža, todėl merginų pasirodymo teko klausytis iš kito kambario. Psichodelinė paklodė, kuria užsikloji pusiau snūduriuodamas. Šiuo metu merginos renka paramą savo antrajam albumui.

Jau pažįstamą trobą, “Aleponiją”, pasiekiau prieš Atgarsių pasirodymą. Tai buvo gyviausias pasirodymas visame festivalyje: pianinas, būgnai ir vos efektų. Jokių loopsų ir elektronikos. Improvizacinis “meškų” džiazas, labai tikęs prie medinių “Aleponijos” sienų.

“1983” pasiekiu prieš latvių SISE pasirodymą. Tuo pačiu pasidžiaugiu, kad baro šaldytuve yra mažų vokiškų bravorų salyklinio gėrimo senoviškose bonkose. Iki Vilniaus barų tokie kažkodėl neatvažiuoja.

Kaip suprantu, SISE – vienkartinis Elīna Silova ir Evija Vēbere projektas. Pirmoji improvizavo balsu, antroji palaikė ritmą moduliarais. Kaip ir jų kostiumai, viskas skambėjo numanomai ir be aiškių ribų. Savotiškai priminė CocoRosie on drugs. Vienas ryškesnių prieskonių.

Gabrielė Griciūtė ir Andrius Mackevičius pasivadinę Allosci išleido albumą “alloscillating”. Jų pasirodymas turbūt labiausiai iš viso “Snack” priartėjo prie klubinės muzikos. Kaip sako pats duetas, įkvėpimo jie semiasi iš psichoakustinių efektų, lauko įrašų ir žemo dažnio dronų. Beveik šokiai beveik Berlyne before it was cool.

Teatleidžia Music For Your Plants, bet pasijautau jau persisotinęs…

Pirmojo “Snack” tikslas sukurti bendrą platformą regiono eksperimentinės muzikos kūrėjams bei garso menininkams, išryškinti nepriklausomas Rygos kultūrines erdves per eksperimentinės muzikos renginius ir bendradarbiavimo projektus, skatinti naujus ryšius tarp menininkų, auditorijos, nepriklausomų erdvių ir kultūrinių bendruomenių visame Baltijos ir Šiaurės šalių regione. Gera pradžia – pusė darbo.