Skrisk Nebijok su Le Funkubine

Ne, aš viską žinau. Aš eisiu. Gal nevisai dabar, gal truputį vėliau. Visas suplukęs ir užknistas lūžtančios sranos 3310, bandau suderėti su sėbrais susitikimo vietą, tačiau man sekasi sunkiai. Gal todėl G atsirandu gerokai po pusiaunakčio, su geru kiekiu alkoholio skrandyje ir ne ka mažesniu džiaugsmu akyse bei viltimi ausyse. Užangažuotas OREivių atsiliepimų, tikiuosi kažko neįprasto, ir, patikėkite, tai gaunu. Beje, retai kada atsitinka štai taip, paklausykite: prieinu aš prie vieno bičo, jis šypsosi, tiesia man ranką sveikintis, aš jam tiesiu šampo bonka, ir mes unisonu tariame vienas kitam „Ale bachūras pavaro, ane?“

Le Funkubine, toks truputi Le Nikrevicas, truputį Le Marlėjus, atrodo be galo nuoširdus, na, žvelgiant gėjaus akimis, smagiai seksualus bei pasižymintis itin išlavinta klausa bei skoniu. Ir nors retai kada tenka išgirsti tokį vinilinį siautėjimą, tačiau mano nuomone, ritminės fizikos dėsniams nusižengta nebuvo nė per nago juodymą. Lig šiol nebuvau didelis elektro fanatas, ir šis muzikos stilius gan sunkiai brovėsi į mano dūšią, tačiau Le Funkubine rado kokią tai, sakyčiau, skylutę… Ir nors apskritai tai niekas nežadėjo jokio elektro, visiems tai buvo lyg nirvanos priebutis. Tokio kiekio „debiutantų“ G dar neteko matyti, ir, smagu pastebėti, panašu kad mūsų jaunoji karta – teisingame kelyje. Pats faktas, kad rankas į viršų kelti verčia mažiau nei 120bpm, yra labai sveikintinas.

Deja, kaip kartais pasitaiko, pervertinau savo sugebėjimus, ir šį rugsėjo pirmosios išvakarių žiburėlį palikau neišklausęs viso seto iki galo, jau nekalbant apie vėliau vykusius įvykius. Iš nuogirdų bei atlaikiusiųjų iki ryto partipipl nerišlių žagsėjimų bei vangiai reiškiamą nuomonę supratau, jog vakarėlis buvo kaip reta iškilus.

O šiaip verta pastebėti, jog vasaros Skrisk Nepabijok sesija buvo, ko gero, geriausia, kas vyko Gravity, jei neimsime domėn įvairių live pasirodymų. Gal visgi, teatleidžia gerbiamieji G savininkai, laikas truputį suabejoti techno /dnb šme mūsų klubinėje kultūroje, kadangi visas tas importinis vidutiniokų paradas, vykęs pavasarį bei žiemos dalį, teatnešdavo tik blankią narkolepsinę ekstazę raudonojoje „galiorkoje“, o šaunieji įvykiai “Skrisk Nepabijok” vyksmo vietose tikrai pakėlė tokių renginių prestižą ir, sakyčiau, poreikį jiems.

Sulig kiekvienu rugsėju rinka plečiasi keliais šimtais žmonių, ir vertėtų gerai pagalvoti, kas bus po poros metų, kur mes šitame bažnyčių bei šašlykinių mieste sukišime tiek išalkusių cluberių? Klausykite, turiu idėją. Gal atimame iš tikėjimo žodžio palapinę ir pastatome ją Katedros aikštėje? O gal vertėtų vietoje Rotušės įkurtį normalų klubą ne su penkiais, kaip G atveju, barmenais, o, tarkim, su penkiasdešimt?