From Dusk Till Down @ Žaltvykslė

2002 11 22. Miestas barikadose, gatvės pilnos kariūnų, su automatais ir metro ilgumo antenomis, policijos pareigūnai budriomis akimis seka potencialius antiglobalistus, pacifistus, žaliuosius, pederastus (© Orbita. Šventieji) ir t.t. Nejučiomis nubrauki 11 metų šydą – galima rasti panašumų… Nors ir gan su nemažais trukdžiais, bet prie Žaltvykslės “naitklabo”, kur turėjo vykti senokai reklamuotas Householic tusas ‘From dusk till down”, pavyko prisikasti pačiu laiku.

Pats pirmasis įspūdis dažniausiai būna teisingiausias, nors kartais su tuo galima ir nesutikti. Verčiausia nesutikti, nors sutikti kartais galima ir… Hehe. Šiaip labiausiai traukė pasižiūrėti, ką nuveikė pažįstama chebrytė, ruošusis renginukui bene tris savaites. Ir iš ties, bent jau už apatinę salę, nuklotą klevo lapais, pufikais šiukšlių maišuose, įgarsinta retkartėmis šokinėjančiu UNKLE cd bei neblėstančiu Tarantino, Rodrigues ir kt. supahitu “Four Rooms” galima rengėjus liaupsinti valandomis. Baisiai jauki salė, nors tiesą sakant, jei papuoštum keliais voratinkliais, tai būtų idealiausia helovino salė.

Gi didžioji salė ypatingu interjeru nepasižymėjo. Itin prastai pozicionuotas garsas, turint omeny gan komplikuotą tancholo struktūrą, visus masiškai traukė kuo arčiau tiesiosios nuo grojikų pulto, todėl jei nervina kaimyninis prakaito kvapas bei kontaktas su kitų žmonių kūnais, tverti praktiškai nebuvo įmanoma. O jei aplink “nuoširdūs bičai ir fisnos mergičkos”, tai gal visai smagu. Na, dar labai smagiai vartaliojosi lempečkos ir šiaip, kaip nekeista, pakankamai šviesu buvo, kas yra OK.

Su grojikais tai pas mane gan prastai. Aš kadangi nelabai nusimanau toj muzikoj, tai ir grojikų praktiškai nepažįstu. Beje, vieną pažįstu. Tą su dūda. Adomą Contratto. Žinot, kadangi mes esame neprasti draugai ir kartas nuo karto vienas iš kito lengvai pasišaipom, tai ir šį kartą galiu pasakyti, kad visgi saxo intarpai dalykas yra geras, kai tai suderinta su muzika, tačiau šį kartą viskas buvo itin nekaip. Pati idėja tikrai gera ir verta testinumo, tačiau galbūt vertėtų šiek tiek pasiderinti, galbūt dj’ui vertėtų atkreipti dėmėsį i saxo subtilumus ir parinkti trackus, labiau tinkančius bendram skambesiui. Nežinau, kodėl, tačiau kažkas buvo ne taip. O gal viskas buvo gerai, bet aš to nepastebėjau?

Na ir šiaip buvo daug linksmų dalykų. Kad ir rūbinė, kuri dedant striukes dar buvo panaši į cloakroomą, o juos pasiimant labiau panėšėjo į secondhando urmą, nei į rubinę. Rausiausi kaip žiurkėnas po kruopų maišą. Ai, smagu visai buvo.

Gaila, kad tuo pat metu vyko ir dar vienas tūsas, kuriame jaučiau pareigą sudalyvauti, todėl gerokai po vidurnakčio ėmiau ir pabėgau. Bet tikiuosi, kada nors Householicai susiras geresnę viečikę, pasimokys iš praeities klaidų ir liuobs per smegenis geriausiu tūsu ever. Na, bent jau to tikėkimės.