Nokia Plug-in @ Galaxy

Taip. Ji grįžo. Grįžo ten, kur viskas ir prasidėjo. Po kelių nesėkmingų bandymų reanimuoti “Nokią” “New York” klube, organizatoriai nusprendė, kad tinkamiausia vieta atgimimui visgi yra klubinėtojų tvirtovė “Galaxy”.

“Nokia Plug-in” vakarėliams aš pats jaučiu didelę nostalgiją. 2004 metai. “Litexpo” parodų rūmai. Minia žmonių, norinčių patekti vidun. Tarp jų ir aš, rankoje spaudžiantis bilietą, dėl kurio savaitę mokykloje nevalgiau priešpiečių. Karštligiškai verčiu užrašų knygelę, ieškodamas žmogaus, kuris būtų bent metais kitais vyresnis nei aš ir kurio portretas asmens dokumente būtų bent kažkiek panašus į manąjį….O po to…po to – daug muzikos, šviesų ir šokių pokių iki ryto…

Šįkart “vyresnio savęs” ieškoti nebereikia. Ir optimizmo bei laukimo nuotaikos žymiai mažiau. Ir kas tas „Plug-in‘as“ dabar publikai, išlepintai visų tų “Atari Original” ar “Pure Future”? Eilinė „masovkė“, nors tu ką. Bet kažkur giliai širdyje išlikęs elektrinių spalvų vilties krislelis, kuriame įspausti žodziai “Nokia Plug-in” verčia susimąstyti: “O gal viskas bus taip gerai, kaip buvo anksčiau?”.

Pirmieji vakaro įspūdžiai iš tiesų nekokie. Rūbinėje trūksta pakabų (!), todėl kartu su savim į “Galaxy” esu priverstas temptis ir striukę, kurią vėliau palieku likimo valiai. Atsiduriu žmonių sūkurio, bandančio patekti į vakarėlį, viduryje, o šalia stovinti mergina, ką tik draugei besigyrusi savo apdarais iš naujausios „Armani“ (o gal „Ramani“ ?) kolekcijos, pasiūlo man draugiškai „duoti į akį“ – už tai, kad netyčia užminu ant jos auksinių kurpaičių… Kaip niekada smagi vakaro pradžia.

Patekęs Į „Galaxy“ spėju išgirsti tik DJ Donatello seto pabaigą, o Mr. plug-inas Marius Šmitas triukšmingai pristato vakaro vinį iš Ispanijos David Penn. Tai, kas įvyko vėliau, žodžiais apsakyti labai sunku. Puiku, nepakartojama ir gražu. Tik taip galima apibūdinti svečio iš Ispanijos setą. Jis man priminė skaniausią kokteilį, sumaišytą iš kelių sudedamųjų dalių – šiek tiek tribal, truputis electro, žiupsnelis progressive ir vocal house. Muzikos bangos pasiekia mano smegenis natomis, kaip kokiame animaciniame filmuke apie Peliuką Mikį. Užsimerkęs matau saulėtą Ispaniją ir Viduržemio jūrą, o burnoje jaučiu to puikaus muzikinio koktelio skonį… Muzikos sukeltas haliucinacijas ir klejones nutraukia tas pats Mariaus Šmito balsas ir po kojomis nuvirstantis jaunuolis, sunkiai besigaudantis aplinkoje… Ech, visgi tikras “Plug-in” su visais būtinais atributais.

Plojimais palydžiu David Penn, mintyse dėkodamas muzikos dievams ir tiems žmonėms, kurių dėka ispanas pasirodė “Galaxy” scenoje. Vietą prie pulto užima jaunasis ukraineičių pasididžiavimas Sender. Po David Penn pasirodymo jaunėlis neišvengia arklių balnojimo savo grojime, tačiau jį mano akyse gelbėja geras dainų sudėliojimas sete bei akinanti vaikiška šypsena veide, kuria jis apdovanoja visus likusius klube. Tuo tarpu publikos elgesys priverčia išsižioti. Porelė furijų blondinių, bandančių vis kam nors “užvažiuoti”, šalia galvos pralekiantis alaus bokalas nuteikia labai nemaloniai ir aš patraukiu link išėjimo.

Išgriūnu į šaltą sekmadienio rytmetį ir tai man leidžia atsigauti po to šoko, kurį patyriau. Burnoje tebejaučiamą kokteilio skonį numalšinti padeda tik lietuviško alaus butelis. Pro autobuso langą matau besišypsančius Nick Warren, Dave Seaman ir kitus, grojusius “nokijose”. Ir dar vienas veidas tarp jų – David Penn. O mintyse vis sukasi vienas auksinis posakis : “Visa, kas gera – tai pamiršta sena”…