Backdoors @ Gravity

Kai iki Naujųjų metų sutikimo lieka šiek tiek daugiau nei dvidešimt keturios valandos, galvoje automatiškai sukasi viena mintis : „Reikia pailsėti !“ Tačiau… kai Vilniuje iš kažkur atsiranda draugai promouteriai iš Baltarusijos, o tu sužinai, jog „Gravity“ klube vyksta kažkas panašaus į Naujųjų metų pre-party, rengiamą „Stereo 45“ chebros, nelieka nieko kito, kaip čiupt atvykėlius iš kaimyninės šalies už rankos ir traukti į „G“. Vien tam, kad parodytum svečiams, kaip linksminamasi čia.

Tokiai užduočiai „Gravity“ pasirodė ideali vieta. Tiesa, mūsų šaunusis internacionalinis ketvertukas iš pradžių kiek išsigando, kai pasirodėme „G“ vieni iš pirmųjų. Laikas slinko gurkšnojant kokteilius ir įtikinėjant svečius, kad vakaro pradžioje čia žmonių niekada nebūna per daug. Pats gi tuo metu įtariai žvilgčiodavau į laikrodį, kurio elektroniniai rodmenys vis artėjo iki nulių, tai yra, iki vidurnakčio. Ir aš neapsirikau. Tik atėjus vidurnakčiui, publika tiesiog plūste užplūdo „Gravity“, keli drąsuoliai jau lingavo į taktą kartu su grojančiu Rubenu, o mes laužėme liežuvius, bandydami ištarti paslaptingojo svečio iš Ispanijos sceninį slapyvardį. Kada pasirodė jis, net nepastebėjau – tik išgirdau, kai muzika staiga pasikeitė ir prasidėjo daug ramesnis Live pasirodymas. Ar tikrai ramesnis?

Ateitis parodė, kad nė velnio. Palikęs po kelionės išvargusius svečius, nėriau į salės vidurį ir užėmęs patogią vietą tarp ekstravagantiškai atrodančių asmenų, kažkada lyg ir matytų legendiniame „Stereo 45“, atsidaviau muzikai, kuri tą vakarą išties valdė. Valdė mūsų visų kojas, galvas ir sielas. Mintis, kad kitą dieną lyg ir Naujųjų sutikimas ir kad reiktų gerai numigti, išspiriu pro „Gravity“ duris ir, tyliai sumurmėjęs „nerealu“, grįžtu į šokių aikštelę. Ispano Live pasirodymas lyg ir baigtas, bet žvilgtelėjus link didžėjaus pulto nustembu pamatęs… tą patį ispaną. Jo setas palieka įspūdį ne tik man, bet ir „bulbašams“, trūkčiojančiais judesiais atidavusius pagarbą visai Lietuvos klubinei kultūrai, nepamiršdami karts nuo karto papurtyti galvą ir sunkiai ištarti „Vyiši klasa“, kas išvertus į mūsų kalbą reikštų kažką panašaus į „nėr lygių“… Muzika kinta nuo Techno iki 80-ųjų „popso“, nuo aksominių vokalų, girdimų RÖYKSOPP dainoje, iki pikčiausių Electro sąskambių… Braukdamas prakaitą ir gerdamas eilinę euforijos apimtų svečių „statomą“ sidro taurę sulaukiu DJ Pupos. Iškart suprantu, kodėl šiam vaikiui buvo suteikta garbė apšildyti patį šokių muzikos „mesiją“ Ivaną.

Nemažindamas tempo, Pupa visiškai „ištaško“ susirinkusius, o baltarusiai puola traukt iš kuprinių bengališkas ugneles ir lakstyti su jomis po šokių aikštelę! Sven Vatho sete kažkada girdėtas „gabaliukas“ mane pritrėškia prie žemės, baltarusiai, karštligiškai prašydami Pupos numerio, išbėga iš „G“. Dauguma lankytojų paseka jų pavyzdžių ir taip pat apleidžia „G“. Jausdamas, kad man šiam vakarui jau užteks (visgi artėja Naujieji) išsvirduliuoju į Jasinskio gatvę.

Trumpai tariant, jei visus kitus metus „Gravity“ vyks tokie dalykai, kaip tą penktadienio vakarą, klubas ilgai neišlaikys. Sprogs sienos, grius stogas… ir nebeliks turbūt šilčiausio ir jaukiausio klubo Vilniuje. Jei reiktų vakarą vertinti pažymiu, galima drąsiai rašyti riebų 9 su pliusu. Kodėl ne 10 ? Nežinau kaip jums, tačiau man bendrą vaizdą darkė keletas „daigų“, kurių ten neturėjo būti. Dėl Dievo meilės, nedarykim iš „Gravity“ mažojo Galaxy broliuko…