Nesakyk Mamai @ Gravity

„Nesakyk mamai“ berniukų mintis su savimi atsivesti ir savo tėtį tą šeštadienio vakarą į G man atrodė mažų mažiausiai begėdiška. Ką tėtis pagalvotų apie mane? O gal – ką aš pagalvočiau ir naujo sužinočiau apie tėtį? Palikęs galvą rakinamame stalčiuje namuose ir, žinoma, nieko nesakęs mamai, tyliai uždariau duris ir patraukiau savais keliais.

Mažyčio pragaro vartelius atvėriau dar prieš vidurnaktį. Į įvykių epicentrą tik rinkosi pirmieji paslapčių nuo mamų saugotojai, o prie pulto vyniodamas 80-tųjų vatą vis labiau ardėsi gražiausia Amerikos dama pasivadinęs jaunikaitis. Taip – čia tas pats, kuris po poros valandų klykte klykė į mikrofoną neaiškios kilmės žodžius, kartu su skambančia muzika ir „Absolut“ degtinės buteliu rankose, sudarančius velniškai patrauklų ir viliojantį muzikinį derinį, priverčiantį griebti artimiausiai esančią priešingos lyties atstovę ir kelti ją iki lubų arba stengtis lyg naujųjų laikų tarzanui susivyti lijaną iš raudonos spalvos grandinių ir nurovus iš palubės trimitą nerti tiesiai pas juos. Taip, pas tuos pačius, kurie gal ir negali lygintis miksavimu su James Zabiela. O nuspėti būsimos dainos mikse stilių yra taip pat lengva, kaip suskaičiuoti, kiek plaukų turi Manfredo galva. Tačiau jie sugeba sukurti tokią atmosferą, kad darosi karšta. Nežmoniškai. Karšta taip, kad norisi bėgti pas pasimetusį afrolietuvį DJ Sezzy ir spiegiančiu balsu surikti „Is it hot enough in here?“.

Karšta taip, kad net piktasis visa ko, kas juda, kritikas Arminas Višinskis priverstas pasiduoti, iškelti rankas į viršų ir leisti ekstazės kupinai šypsenai iškreipti ledinį savo veidą. Karšta taip, kad nenuplėšti „Nesakyk Mamai“ plakato nuo juodos celofaninės sienos ir neišsinešti namo atrodytų nepadoru. Velniop padorumą – juo šeštadienio vakarą Jasinskio gatvėje net nekvepėjo.

Boom – pirmas sprogimas – Miss America groja BLUE MEN GROUP hitą „I feel love“, o drąsiausieji jau bando perlipti stiklinę pertvarėlę, skiriančią didžėjus nuo mirtingųjų. O gal nebuvo jokios pertvarėlės ir kitų barjerų? Nes tokio betarpiško bendravimo tarp „žmonių su ausinėm“ ir publikos dar nesu matęs. Boom – antras sprogimas – ir anksčiau „popsovu“ bei vien jau pavadinimu man juokingu atrodęs gabalas „Discopolis“ įgyja kažkokį „manfredišką“ veidą, suveikdamas lyg eterio kveptelėjimas į šnerves. Didelis boom – iš kažkur atsiradęs šampŪnizuotasis Ernis lyg Aladinas iš lempos išleidžia paties Kurto Cobaino šmėklą su „Smells like a teen spirit“ daina, „Gravity“ paverčiančia termabranduolinės bombos saugykla. Po jos belieka nuvaryti nemirtingąją mirusio muzikanto vėlę iki rūbinės, o pačiam patogiai įsitaisyti paslaptingajame koridoriuje ir į orą paleisti keletą melsvų cigarečių dūmų bei įsiklausyti į šalia sėdinčio jauno žmogaus memuarus, kurių pabaigą vainikuoja žodžiai „tik nesakyk mamai“… Tenka tik sąmoksliškai linktelėti galvą ir sumirksėt degančiom akim, nes kito pasirinkimo nėra – turi arba susiliet su bendra „Nesakyk mamai“ dvasia, arba keliauti pro duris. Kadangi galva palikta namie, tenka rinktis variantą „Galvok kojomis“, kurioms, klastūnėms, vis negana. Ir jos tąvakar norėjo net ne tiek šokti, kiek būti toje išprotėjusių žmogeliukų minioje.

Vis tik viskam ateina pabaiga. Ir tam kartais neužtenka pasakyti stop. Kartais reikia tiesiog išjungti elektrą. Kūnas susikoncentruoja ir neria į kitą plotmę – namie sutiktam katinui sugebu ištarti auksinę frazę: „Tik nesakyk mamai…“ ir keliauju į sapnų karalystę, kur, atrodytų, niekas negalėtų trikdyti mano ramybės. Deja, ir ten mane persekioja mergaitė su benzopjūklu ir trys vyrai oranžinais kostiumais.