Organzza Cunami @ Fortas

Kaunas – antrasis pagal dydį Lietuvos miestas, ilgą laiką galėjęs pasigirti savo „Žalgiriu“, viltingais plakatais, kad ir čia gyventi galima, bei „Exitu“, vienintele stabilesne pasilinskminimo vieta šokių muzikos mėgėjams. Laikai keičiasi. Kol Vilniuje klube šėlioja „Naujieji klubinėtojai“, žvilgsnis vis dažniau krypsta į tai, kas vyksta ten, kur valtys plaukia palengva žemyn upe. Juolab, kad ir aktyvus judėjimas čia vyksta nebe tik „Exite“.

Organzza – tai naujas reiškinys šokių muzikos padangėje, žadantis grėsmingai sudrebinti šiuo metu šiek tiek sustingusį Lietuvos klubinį gyvenimą. Grupuotei netrūksta nusiteikimo, o apie „tūsus“ be „Lachudra sapiens“ gandai jau pasiekė ir Vilnių. Atsižvelgęs į tai, kad kažkieno gimtadienių Vilniuje švęsti aš nemėgstu, nieko nelaukdamas pasirinkau „Fortą“ – negąsdino nė 100 km kelionė. Pats „Fortas“ iš pradžių pasirodė ne pats tinkamiausias plotas „progresyviam“ vakarėliui – tos medinės grindys ir statūs laiptai labiau priminė vilnietiškąjį „Čili kaimą“, bet toli gražu ne naktinį klubą.

Tik atėjus vidurnakčiui, visus tris „Forto“ aukštus užpildžius įvairiaspalvei Kauno publikai užpildžius kavinę-restoraną-klubą, pagaliau pavyko apsiprasti su aplinka. Beliko pasirinkti ką ir kur klausyti – pasilikti Progressive salėje, kur prie pulto sukiojos vilniečių numylėtinis Andrius Alien, ar lipti į tamsiausią kertelę – ten rinkosi muzikinį pyktį mėgstanti auditorija, kurią valdė vienas iš „organziečių“ – Amenas, dar prieš vakarėlį pažadėjęs visus supjaustyti su 40 Techno „šmotų“ vos per dvi valandas! Ir pažadą įvykdė – įvairiaspalvis Techno setas ir galingai „šaudantis“ stroboskopas salę pavertė kaunietišku „Vault“ klonu, kuriame ant sienų tiško smegenėlės (perkeltine prasme), o grindys buvo šluojamos plaukais (tiesiogine). Iš apačios, tuo tarpu, ausis pavydavo įprastas Andriaus elektrifuotas progresyvas, puikiai pąžistamas iš ilgesingų žiemos vakarų, praleistų didžiausiame Vilniaus klube – tik įdomu buvo stebėti kauniečių, ilgokai negirdėjusių „Happyendless“ ir nežinančių jų hipnotinių galių, „galaksinius“ dažnai paverčiančių ir pokemonais, ir super sajanais, reakcijas. Ką gi, priešnuodis nerastas ir Kaune – į viršų kilo rankos, kojos ir paskutinio mados klyksmo klubuose – eterio – buteliukai.

Antrą valandą salėse pasikeitė pagrindiniai veikėjai ir miuziklai buvo sukami iš naujo – Ameną pakeitė Benua ir jo eksliuzyvinis Techno setas, o Alieną – Martynas M su savo „Ableton“ – programa, kuria naudojasi ir pats dievas Sasha. Tenesupyksta Martynas ir jo „zilithonas“, bet neišgirsti Benua tą vakarą būtų buvusi nuodėmė – iki šiol sklinda kelerių metų legendos apie Beno rezidavimą „Vault“ klube. Su savo setu jis tikrai būtų nušluostęs nosį ne vienam jaunesniosios kartos Techno grojikui – dvi valandos su Benua pasižymėjo emocionalumu, melodingumu, o mirtinas „La La Land“ ne vienam priminė ankstyvųjų paauglystės reivų laikus.

Nusileidus į apačią ir pasidžiaugus stipriai sumažėjusia žmogiukų-progresyviukų populiacija neliko nieko kita, kaip pasiduoti Alieno, išdavusio Benua (o gal šis buvo neištikimas Andriui su Techno?), ir Martyno M duetui. Priėjęs vaikis, progresyviojo pasaulio aukštuomenės sluoksniuose ir plačiuosiuose IRC vandenyse žinomas kaip „Chiupachiupsas“, įteikė savo vizitinę kortelę – saldainį ant pagaliuko – o visiškai ištuštėjusiame „Forte“ šeiminynę atmosferą sukūrė ir gyvo traukinuko krosnį pakūrė Alienas su Martynu, įmetę pakankamai storą malką – Switch darbelį „A Bit Patchy“, pastaruoju metu sutinkamą bene kiekviename populiaresniame vakarėlyje. Paskutiniai du velniškai melancholiški Andriaus parinkti gabaliukai ir „Fortas“, atlaikęs jau antrą „Organzzos“ apgultį, užveria savo duris. Prieš akis šįkart kaip niekad ilga ir neįprasta kelionė namo, bet apie ją aš turbūt pasakosiu savo anūkams arba pateiksiu kaip medžiagą „Lietuvos klubinėtojų memuarams“.