Pure Passion @ Gravity

James Zabiela – joks ne anglas ir ne lenkas. Jis grynakraujis lietuvis. Būdamas keturiolikos, Jamesas aka „vardą sugalvok pats“ turėjo palikti Lietuvos žemę – žiaurioji šeima, kurią visu gražumu galite pamatyti tinklapyje www.zabiela.lt, išvarė trečią brolelį kvailelį į pasaulį laimės ieškoti, nes pastarojo šeimos verslas visiškai neviliojo. Patraukė bernelis ten, kur kvepėjo prabangiais „fish & chips” patiekalais, automobiliai važinėjo priešinga puse ir pūtė gaiviausi elektroninės šokių muzikos vėjai. Nieko nelaukęs, jaunasis mūsų herojus užsiaugino pečius dengiančius plaukus ir įsidarbino „recordshope“ pas tikrą anglą, kuris priėmė jaunuolį kaip tikrą sūnų. Susidomėjo vaikinas juodomis apvaliomis plokštelėmis, liaudyje vinilais vadinamomis. Užburtas jų skleidžiamos galios neatsispyrė jis kerams ir pradėjo daryti su tomis plokštelėmis „bruži bruži“. Ir vieną kartą jo „bruži bruži“ lydinys pateko į pačio dievo Sashos rankas. O tada ir prasidėjo…

Tai tik viena iš versijų, kodėl James Zabiela taip mėgsta lankytis Lietuvoje. O gal jis myli lietuvišką alų ir mėgsta Kryžkalnio restoranuose „įkirsti“ šviežių cepelinų? Nes vienas jo pasirodymas metuose lietuviačiams būtinybė, du – pageidavimas. Apie šiuos jo apsilankymus sklinda legendos, perduodamos iš lūpų į lūpas ir į juos patekti trokšta ne tik tradiciniai „progresyvščikai“, bet ir rečiau su šia muzika susiduriantys asmenys. Vieniems jų – tai tik mados reikalas, kiti gi eina ten, kur groja jis, tam, kad gautų didelę dozę teigiamų emocijų. Zabiela dar tik įpusėjo trečią dešimtį, tačiau be jokios abejonės yra labiausiai mėgiamas didžėjus Lietuvoje.

Šįkart susitikiti su Jamesu keliavome į „Gravity“. Išties įdomus derinys – Jamesas, kuris galėtų surinkti bene dvi sausakimšas Ledo arenas ir klubas, kuriam savo jaukumu bei „klubiniu intelektualumu“ neprilygsta nei vienas kitas Vilniaus klubas. Apskritai po pirmo vakarėlio „Pure Gravity“ skamba ir atrodo visai neblogai – griežta U-21 ir „Face Control“ politika gali suteikti to, ko pastaruoju metu labai trūko naktiniame Lietuvos gyvenime – mažus, bet savaip kultūringus progressive vakarėlius, pažymėtus kokybiškos muzikos ženklu.

Tą penktadienio vakarą prie „Gravity“ nebuvo eilių ir žmonių grūsties – vieni tvarkingai buvo įleisti vidun, kiti lygiai taip pat tvarkingai išsiųsti namo. Viduje nepasitiko nei grėsmingas lazerių šėlsmas, nei besidarkančios Go-Go šokėjos. Ir išties – ar viso to reikia, kai žinai, kad visa tai pilnai pakeis muzika, kurios laukei nuo praeito amžinai besišypsančio ilgaplaukio pasirodymo? Laukimo nuotaikas tirpdyti bandė Marius Ivanoff – gana įvairus warm-up paliko po ilgokos pertraukos paliko teigiamą įspūdį. Tiesa, Mariaus darbas reikalavo kantrybės – lyg į futbolo rungtynes susirinkusi publika jau apie vidurnaktį pradėjo skanduoti mėgiamiausios komandos pavadinimą – „Za-bie-la, Za-bie-la“ su petraukomis vis garsiau drebino G sienas ir pasiekė kulminaciją prie pulto stojus pačiam ponui „Darbščiosios rankelės“.

Ar Zabiela ir vėl suteikė tris valandas trukusį muzikinį orgazmą? Ne, šįkart jų buvo visos keturios. Klykė visi, kas tik galėjo – nuo šviesiaplaukių provincijos fėjų iki išsipusčiusių Vilniaus gėjų. Muzika kirto per galvas, širdis ir net kojas. Neįmanoma apibūdinti, kas ir kada buvo sugrota. Totali eklektika – nuo electro iki progresyvo, nuo minimalo iki acid, nuo breaks iki Detroito skambesių! “Zabiela style“, ne kitaip. Ir ta plati šypsena, išduodanti Džeimso paprastumą, jaunatviškumą ir nuoširdumą… Laikas su Zabiela prabėgo labai greitai – šokant, plojant, keliant rankas į viršų ir griebiantis už galvos po dar vieno įspūdingo perėjimo…

Ir tai dar nebuvo pabaiga. Paskutinė vinimi tapo Mindaugėlio žodžiai „Fenk ju, džeims“, su kuriais Jamesas pasielgė sau būdingu, tačiau mums kiek neįprastu būdu, taip dar kartą įrodęs, kad jis tikrai galėtų pretenduoti į techniškiausio pasaulio didžėjaus titulą. Zabielą pakeitęs Mindaugėlis dar spėjo sugroti naujausią jaunojo, tačiau į Lietuvos didžėjų elitą aktyviai besibraunančio Martyno M remiksuotą „Saulelės“ versiją, kuri, „Gravity“ labirintu keliaujant į dienos šviesą, suteikė išėjimui senokai primiršto melancholiško pasitenkinimo ir sielos ramybės jausmo.