PURE FUTURE 2006 @ Trakų pilis

…2005-ieji metai. Ganėtinai šaltas rugsėjo rytmetis. Vienuose dideliuose rūmuose Vilniaus viename Vilniaus miegamajame rajone tūkstantinė minia atiduoda paskutinius plojimus už kelias valandas muzikinės pasakos jau šiek tiek pliktelėjusiam vyriškiui, palinkusiam prie kompiuterio monitoriaus. Vieniems tai buvo svajonės išsipildymas, kitiems – muzikinių vertybių perkainojimo metas, tretiems – tiesiog geras šokių vakaras. Visi tie, kurie sako, kad pasakos turi laimingas pabaigas, klysta – kartais jos tiesiog prasideda iš naujo.

Taip buvo ir šįkart. Kad Sashos vardas mielas daugumos tikros ir netikros „klubinėtojų“ prigimties ausiai ir sielai, buvo nesunku matyti pažvelgus į spūstis prie įėjimo. Kažkas šalia kasų siūlo bilietus už „juokingus“ 40 litų, kažkas nuo lieptelio krenta į drumzliną ir šaltą Galvės ežero vandenį ir už tai gauna „paguodos prizą“ – aplodismentus ir ovacijas iš šalia esančių bei, žinoma, šlapias kelnes. Tikras chaosas, kurio mūsuose išvengti turbūt neįmanoma. Bet nėra kada dairytis į kitus – siūbuojantis jachtos stiebas vis labiau artėja Maironio apdainuotos Trakų pilies, prie kurios vartų būriuojasi pramogų ištroškę piliečiai.

Pasinaudojęs mažu ūgiu ir smulkiu kūno sudėjimu pranėriau pro keletą grėsmingos išvaizdos vaikinų ir atsidūriau didžiajame pilies kieme, kuriame jau tvyrojo TA praėjusių metų vakarėlių dvasia, už kurią 2005 metų veiksmas Trakuose buvo įvertintas kaip metų geriausias. Tiesa, tada čia nebuvo Sashos…Prasibrauti arčiau scenos – jokių vilčių. Prie baro tenka sužinoti turbūt nesmagiausią žinią vakarėlio metu – „cigaretėmis, deja, neprekiaujame“ – užuojautos šypseną išspaudžia baltadantis barmenas ir pasiūlo kompensaciją – „Gera 2 you“. Skanu, beje…Išsirenku atokesnę vietą už apvaliosios scenos, o ausį pjauna nemaloni pilies kiemo akustika.

Prie grotuvų stoja Luis Paris, bet aš nė kiek neišsigąstu – niekada nelaikiau Luiso vienu iš tų, kurie galėtų sukelti man muzikinę erekciją, pagrodami kažką įspūdingo. Visgi, turiu pripažinti – šįkart Luisui galima skirti papildomų taškų, nes jo warm-up labai derėjo prie to, ką pagrojo Sasha po kelių valandų. Na, gal tik pradžia buvo šiek tiek „popsova“, bet vėliau teko girdėti „gabalų“ iš prieš kelias savaites įrašyto Sashos seto, o jie nuteikė labai maloniai.

Staiga minia suošė, o ant scenos sublykčiojo TV kamerų prožektoriukai, visi nukreipti į vieno kukliai atrodančio žmogaus judesius. Taip, tai jis. Tas, tas, kuris buvo pristatytas kaip „house dievas“ ir skraidantis į vakarėlius privačiu lėtuvu. Dar jis visada groja naujausią muziką ir teikia džiaugsmą savo mažučiu laptopu. Jau po pirmos dainos aš supratau, koks bus šis vakaras – nepakartojamas. Po valandos aš jau tuoj įsitikinau. Mane smarkiai pritrenkė tai, ką sugrojo Sasha – esu girdėjęs jo paskutiniuosius setus, bet niekada negalvojau, kad jie galėtų turėti tokią milžinišką jėgą didelėje erdvėje. Senojo progressive byto, house vokalų, minimal techno elementų ir micro skambesio mišinys pavertė Trakų pilyje susirinkusius tautiečius ir svečius iš užsienio viena didele robotukų armija su vienu karvedžiu priešakyje. Net vaikinukas juodais marškinėliais su užrašu „I Love Techno“ turėjo nulenkti galvą ir pripažinti, kad Sasha sugrojo kažkaip kitaip. Aišku, buvo ir tokių, kurie muziką, skambėjusią Trakuose, įvertino neigiamai, tačiau užteks gyventi gerokai nuvalkiotu electrified progressive ritmu – muzikos ratas nestovi vietoj ir visąlaik sukasi savo greičiu.

Po Sashos publiką dar gaivinti bandęs Mindaugėlis vakaro žvaigždės skambėjo ne taip įspūdingai – setas nuo „Saulelės“ iki „Saulelės“ nepaliko kažkokio didelio įspūdžio, tačiau vien Sashos pasirodymo užteko tam, kad bendras vakarėlio muzikinis fonas, mano akimis, būtų prilyginamas mažam stebuklui. O jei kalbėti apie kai kuriuos organizacijos minusus, tai tam prireiktų atskiro chronologiško aprašymo…. Muzika – 10 balų, organizacija – 4…