The French are glad to die for love

„Fotografija – tai tiesa, o kinas – tiesa 24 kartus per sekundę…“ – viename savo filme į savo herojaus lūpas tokius žodžius įdėjo garsusis prancūzų kino režisierius Jean Luc Godard‘as. Prancūziška „tiesa 24 keturis kartus per sekundę“ šįkart okupuoja Vilniaus, Kauno ir Panevėžio kino teatrus su jau antrus metus vykstančiu prancūziško kino festivaliu „Žiemos ekranai“. Taigi skubu pasidalinti savo įspūdžiais iš šio festivalio.

François Ozon „Likęs laikas“

Pradėsiu nuo žinomiausio šio festivalio režisieriaus François Ozono filmo „Likęs laikas“ (Le temps qui reste). François Ozonas, neretai pavadinamas prancūzų enfant terrible, gerai žinomas ir lietuvių žiūrovams – ne vienas jo filmas rodytas kino teatre ar televizijoje (8 moterys, 5*2, Kriminaliniai meilužiai ir kt.). Visai nesunku suprasti kodėl lietuviams nebuvo suteikta galimybė pažiūrėti 2005-aisiais jo sukurto filmo „Likęs laikas“, pasakojantį istoriją apie jauną fotografą Romaną, kuris sužino, kad jam vėžys ir po kelių mėnėsių jis mirs. Mat šis fotografas – gėjus.

Šis filmas jaudina puikia Valerios Bruni Tedeschi ir pagrindinį herojų įkūnijusio Melvil Poupaud vaidyba – ką jau kalbėti apie šarmingosios Jeanne Moreau pasirodymą filme. Ši prancūzų kino žvaigždė filme suvaidino močiutę, kuriai pirmajai Romanas papasakoja apie savo artėjančią mirtį. Šiai paklausus, kodėl prisipažinimui jis išsirinko būtent ją, Romanas atsako: „Nes mes panašūs, mes abu greit numirsime.“ Deja, Vingio kino teatro salėje ši frazė buvo palydėta juoku, kaip ir daugelis pačių prasmingiausių ir įdomiausių filmo epizodų. Žiūrovams nepavyko pasiklabėti su režisieriumi – kuris, šiaip jau, kalbėjo rišliai ir įdomiai, naivumą maišydamas su cinizmu, atviras sekso scenas su atvirais pokalbiais, taip sukurdamas gražų, ilgesingą filmą apie gyvenimą.

Damien Odoul „Dvelksmas“

Vienas originaliausių festivalio filmų „Dvelksmas“ (Le souffle) visų pirma yra alegorija; maištas prieš visuomenę (prieš tokią visuomenę, kuri, pavyzdžiui, garsiai komentuoja Ozono filmą seanso metu). Filmas pasakoja apie penkiolikmetį Davidą, kuris atostogų kaime metu prisigeria su „tikrais vyrais“ – pastarųjų gyvenimo filosofija yra maždaug tokia: „mažiau galvok, nes susirgsi“. Šis kūrinys įdomus tiek savo forma – filmas juodai baltas, pilnas siurrealistiškų, poetiškų kadrų – tiek turiniu.

Kiti festivalio filmai

Gražus Olivier Assayas filmas „Švari“ (Clean) pasakoja istoriją apie japonę muzikantę, kuri po vyro mirties (jis perdozavo narkotikų, aplinkiniai ją dėl to kaltina) pradeda keisti savo gyvenimą, mesti narkotikus ir būti „švari“. Filme daugybė sutapimų su Yoko Ono biografija – ji taip pat japonė, taip pat vartojo, taip pat dainavo, ir tikriausiai panašiai jautėsi po Johno Lennono mirties – tarsi kaltinama. Šis kūrinys išsiskiria savo stilingu minimalizmu – tiek Maggie Cheung vaidyboje, tiek filmavimo manieroje ir t.t.

Stilingi ir režisieriaus Jacques Audiardo filmai, kurių festivalyje net keturi (o tiek ilgo metražo filmų jis ir yra sukūręs): „Žiūrėk į krentančius žmones“ (Regarde les hommes tomber), „Kuklusis didvyris“ (Un héros très discret), „Ant mano lūpų“ (Sur mes lèvres), „Plakti mano širdis nustojo“ (De battre mon cœur s’est arrêté). Šio režisieriaus filmai tikrai profesionalūs, pasižymintys įdomiais, keliančiais įtampą siužetais ir vaidyba. Kaip ten bebūtų, vis dėlto jo filmai yra skirti pramogai (bet nėra taip jau lengva sukurti gerą pramoginį filmą – pažiūrėkite, kaip pastaruoju metu stengiasi Holyvudas, o neišeina, ir tiek!).

Tačiau kai kuriems režisieriams profesionalumo visgi pritrūko. Tony Gatlifo „Transylvania“ tarsi bando kurti čigoniško temperamento istoriją, pilną muzikos ir ilgesio, tačiau visa tai už jį žymiai geriau jau yra padaręs Emir Kusturica. Panašiai ir su Abderrahmane Sissako filmu „Laimės belaukiant“ (En attendant le bonheur) – čia istorija pasakojama tik fragmentiškai, lėtai ir norisi arba filmą pagreitinti, arba atvirkščiai – sulėtinti ir įsigilinti. Tačiau tą jau puikiai daro Šarūnas Bartas.

Festivalis taip pat rodo ir tikrai smagias, paryžietiškos nuotaikos komedijas: Brigitte Roüan „Remonto linskmybės“ (Travaux, on sait quand ça commence…), iš prancūzų naujosios bangos įkvėpimo pasisėmusią Christophe Honoré „Paryžiuje“ (Dans Paris) ir Zabou Breitman švelnios ironijos pilną kūrinį „Mano gyvenimo vyras“ (l‘homme de sa vie); taip pat animacinę Michelio Ocelot pasaką „Aziūras ir Asmaras“ (Azur et Asmar) ir Roch Stéphanik debiutinį filmą „Laukimo būsena“ (Stand-by) – apie moterį, kuri palikta vyro apsigyvena oro uoste (vėliau panašią istoriją pasakos Stevenas Spielbergas savo „Terminalu“).