Miami Vice @ Woo

Neoficialiai pakrikštytas mažąja „Gravity“ kopija, klubas „Woo“ suintrigavo pranešimu apie renginį, karštu ir pavojingu pavadinimu „Miami Vice“, kur D‘jonee ir Bij žada transliuoti nu disco, electro pop, synth pop laiko atmosferą. Taigi laukiamas new wave vakarėlis!

Atėjus į „Woo“, tiksliau nulipus laiptais ir dar nelabai orientuojantis, kas skamba, pirmiausia atsitrenki žvilgsniu į barą, už kurio gėrimus pilsto, šiandien ypatingai karšti, šypseną keliantys berniukai, apsitempę baltais, bambą drąsiai demonstruojančiais marškinėliais, rožiniu užrašu „Miami Vice“. Netrukus pamatai, kad iš sieninio video ekrano į tave viliokiškai žvelgia du kultinio serialo „Miami Vice“ herojai. Tik dabar pastebiu, kad jie juk beprotiškai stilingi! Nors žmonių dar nedaug, bet kyla mintis, kad šįvakar turėtų būti linksma.

Dėl linksmybių neklydau. Apie 00.30 „Woo“ jau buvo sausakimšas, šokių aikštelė pilna ir žvelgiant iš šalies, visiems labai smagu, tiek lankytojams, tiek patiems D‘jonee bei Prancūzijos lietuviui ar Lietuvos prancūzui – Bij. Taciau tai, ką jie grojo, sunkiai pavadintume nu disco, electro pop ar synth pop muzika. Gal taip buvo sumanyta – kuo netvarkingiau sumiksuoti (dažnai neatitaikant nei tonacijos, nei tempo, jau neminint per dažnai pasitaikančių „arklių“) ir kuo mažiau stilistiškai derinti kūrinius? Nes tai, ką tą vakarą grojo didžėjai, derėtų vadinti, deja, tik neskoninga eklektika. Čia pynėsi old school house ritmai, vokiškojo trance tembrai, electro pop ir net eurobeat ar tiesiog komerciniam popsui priskirtina muzika. Tiesa, skambėjo ir keletas „senų gerų“ gabalų, o nostalgiškasis Whirpool Productions „From Disco to Disco“ remiksas kažkodėl buvo pakartotas mažiausiai du kartus…

Beje, tą, kiek neaiškų „Miami Vice“ vakarą scenoje be D‘jonee ir Bij vis pasirodydavo trečiasis „dj“ (gal žinote, kas jis?), kurio kiekvienas mėginimas pagroti, tikrai neperdedu, prasidėdavo nušokusia plokštele ar nepavykusiu kūrinių sumiksavimu. „Įdomiausia“ šio „didžėjaus“ atlikimo technika – skaldyti kiekvieną kūrinio ciklą, po keletą kartų „užsukinėjant“ muziką. Būtų juokinga, jei nebūtų graudu – tas vakaras labai kvepėjo saviveikla (kas atrodo gana keistoka, žinant Bij ilgametę muzikinę patirtį). Buvo sugrota ir kokybiškos muzikos, tačiau ji paskendo stilių „mišrainėje“ ir situacijos nepagerino