Kitokia vaikystė

„…vaikystė yra visuomeninis produktas, o ne biologinė kategorija.“ – tokia Neil Postman fraze pasitinka lietuviško kino festivalio „Kitokia vaikystė“ lankstinukas. Toks festivalis birželio 8-10 dienomis įvyko Alytuje, Dainavos kino teatre. Festivalyje buvo parodyti įvairiausių žanrų, trukmės, laikmečio filmai, pasakojantys apie vaikus ar jaunimą; kai kuriuos filmus pristatė patys režisieriai – Audrius Stonys, Tomas Donela ir Inesa Kurklietytė. Apie likusius trumpai papasakojo festivalio kuratorė Loreta Liausaitė. Festivalyje taip pat lankėsi „Vaizdų kultūros studijos“ vadovė Goda Sosnovskienė ir šios studijos organizuojamų scenarijaus rašymo kursų jaunimui vadovas Raimondas Paškevičius, kurie pristatė „Kino atostogas 2“, birželio 25 prasidėsiančias Vilniuje.

Perskaitytas Loretos Liausaitės straipsnis išprovokavo ir mane apsilankyti šiame festivalyje. Loreta Liausaitė rašo: „/…/ Mes vis dar gyvename visuomenėje, kur nesaugaus ir traumuoto vaiko temos nėra populiarios. Surinkusi “Google” paieškoje žodį vaikystė, gavau virš 10000 poetiškų tekstų apie laimingą, nepakartojamą, išsvajotą, nuostabią ir t.t. vaikystę. Vienas laimingas atvejis šio keisto eksperimento dėka – Neilo Potsmano straipsnis “Išnykstanti vaikystė”. N. Postmanas teigia, kad visuomenės informavimo priemonių pasaulis, kuriame pagrindinę vietą užima televizija, lems staigų vaikystės išnykimą ir kad tai taps didžiule visuomenės katastrofa. Ką reiškia mūsų visuomenei tokios idėjos, kuri dar baidosi froidizmo su jo vaiko sapnų ir vizijų pasauliu, tapusiu psichoanalizės ašimi? Augau miesčioniškoje šeimoje su katalikiškos moralės priemaišomis, apie kurią sakoma graži šeima ir kurioje vaikai išgyvena laimingą vaikystę (prisiminkite 10 000 google pavyzdžių). Priešingai nuo oficialios versijos, vaikystėje aš išgyvenau egzistencinį nerimą ir baimę, seksualinius potyrius ir fantazijas, socialinį spaudimą ir atskirtį. /…/“.

Tiesą sakant, būtų įdomu tokias mintis išvysti ekranizuotas. Bet įdomias mintis ekranizavo ir parodytų filmų autoriai. Trys Raimundo Banionio filmai labai aiškiai papasakojo, kaip jaunimas maištavo sovietmečiu. Susirinkusi publika tikrai jautriai reaguodavo, kai trūkinėdavo senos šio režisieriaus filmų „Džiazas“, „Vaikai iš Amerikos viešbučio“, „Neatmenu tavo veido“ juostos.

Išsiskyrė postmodernus Dariaus Žiūros video, kurio metu kaimo mergaitės vieną minutę stovi prieš kamerą ir nebyliai pasakoja savo istorijas. Buvo netikėti Karolio Jankaus eksperimentiniai, socialiai angažuoti filmai „Gudrios sesutės“, „Vargšas berniukas“ ir „No comments“. Reikėtų paminėti ir Igno Miškinio filmą „Lengvai ir saldžiai“, sąlyginai į lietuvišką kiną atnešusį keiksmažodžius ir, vėlgi sąlyginai, natūralumą (primenu – tada dar nebuvo nei AXX‘ų, nei pačio Miškinio pasirašyto Kino Manifesto). Kita vertus, visą programą sudaro labai autoriniai, ypatingi filmai, kuriuos sukūrė labai skirtingos asmenybės, kurių profesija netgi nebūtinai yra kino režisūra – tai dramaturgas Marius Ivaškevičius („Mano tėvas“), operatorius Ramūnas Greičius („Baltos dėmės mėlyname“), teatro režisierius Ignas Jonynas („Sekmadienis toks, koks yra“), ar, galų gale, Užupio respublikos prezidentas Romualdas Lileikis („Aš esu“).

Tomas Donela pristatyti savo filmą “Berniukas ir jūra“ atvyko net iš Australijos. Režisierius per daug nepasakojo, kaip reikėtų suprasti ir vertinti jo poetišką filmą, motyvuodamas tuo, kad „filmai būna arba geri, arba blogi, ir spręsti reikia žiūrovui“. Tuo tarpu Audrius Stonys pristatė savo filmą „Viena“, dokumentiškai rodantį mergaitės kelionę pas savo įkalintą mamą. Tai turbūt vienintelis festivalio filmas, kurio tema nėra tiesiogiai susijusi su vaikais; filmas greičiau jau klausia apie patį dokumentinio kino moralumą ir pan. Įdomu tai, jog Audrius Stonys kitą dieną turėjo susitikti su filmo heroje, pirmą kartą po 6-ių metų pertraukos.

Pats naujausias festivalyje rodytas filmas – Inesos Kurklietytės debiutas pilno metražo vaidybiniame kine – „Varnų ežeras“. Inesa Kurklietytė, beje, kažkada mokėsi režisuoti pas Arūną Žebriūną, kurio filmus „Gražuolė“ ir „Paskutinė atostogų diena“ taip pat galima buvo pamatyti festivalyje. Pateikiu trumpą Inesos Kurklietytės pasakojimą apie “Varnų ežerą“, AXX‘us ir kuriamą filmą „Sibiro Madona“.

Inesa Kurklietytė:

Apie varną ir lapę

Varnos ieškojom visur, net buvom Telšiuose atradę varnų draugiją, kurie mums paaiškino, kaip pasigauti, prižiūrėti varną… Bet varną radome internete, tiksliau kuosą – ją pasiūlė viena moteris iš Kauno rajono. Labai artistiška kuosa, ir, matyt nukentėjusi – todėl pasisekė, nes ji niekur negalėjo pasprukti. Po filmo ji visus metus gyveno prodiuserio šeimoje, bet likus savaitei iki filmo premjeros Kuosakoja, kaip ją vadino vaikai, mirė.

O su lape buvo taip. Buvom nemiegoję pusantros paros; būtiniausiai reikėjo nufilmuoti kylančius naikintuvus. Lakūnai, kurie buvo labai įsijautę į filmo kūrimą, staiga pradėjo šaukti: „Lapė, žiūrėkit, lapė!“. Filmavimo kamera tuo metu su visais štatyvais buvo nustatyta į dangų. O operatorius ? yra labai atsakingas žmogus, niekada neimprovizuoja aikštelėje, mėgsta filmuot tai, kas yra išpiešta… Bet visų nuostabai ir jis pradėjo šaukt: „Kur lapė, kur?!“… Taigi kamera užfiksavo tuos kadrus, ir jie pasiliko filme.

Apie darbą su vaikais

Iš pradžių, per atranką, vaikų specialiai neklausinėjau apie jų asmeninį gyvenimą, nes man tai atrodė privatu, asmeniška. Tačiau kai išvažiavome į Varnius, tapome tarsi didelė šeima, pradėjome kalbėtis ir apie tai. Buvo įdomu, kad vaikų biografijos beveik idealiai sutapo su jų herojų biografijomis. Apskritai daug kalbėjausi su vaikais, apie gyvenimą, apie skausmą, apie viską. Norėjau, kad jie priimtų filmavimą, kaip misiją parodyti vaikams, kad gyvenimas ne tik gražus, bet ir liūdnas ir t.t.

Scenoje, kurioje Dominykas vožė savo mamai per veidą dėl sulaužyto lėktuvėlio, kamera jau turėjo būti išjungta. Po šio įvykio daug kalbėjomės, kad praeitų tokia stipri emocija. Vis dėlto, manau, kad filmavimasis vaikams tik padėjo išsilaisvinti, sumažinti savo skausmus. Nors to specialiai ir nebuvo siekiama, filmas tapo savotiška terapija.
Vaikai daug improvizavo. Specialiai bandžiau padaryti, kad vaikai nebūtų verčiami eiti prie kitos situacijos, bet kad patys surastų savo tolesnį likimą, sugalvotų jį. Todėl kartais buvo leidžiama improvizuoti, žaisti, nepaisant to, kad visas filmas buvo tiksliai išpieštas.

Istorijos

Filme daug nepapasakotų istorijų. Turėjome išrašę flashback‘us į kiekvieno vaiko namus, bet nusprendėm neapkrauti filmo. Tuo labiau, kad filmo biudžeto užteko vienos, o ne dviejų valandų filmui. Bandėm palikti kiekvienam žiūrovui savas asociacijas. Kokie tie vaikai, kas jie – buvo galima pamąstyti.

Kaip rašė Bodelaire‘as, iš mažų poelgių galima atspėti, kokie jie bus. Tai galioja ir mums – jeigu mes dar vaikai. Tai labai įdomūs klausimai – kas tu toks, kuo tapsi?.. Kai buvau maža, galvojau, ar nepyksiu ant savęs mažos, kai užaugsiu? Dabar galvoju atvirkščiai, ar ta mažą „aš“ nepyktų ant manęs užaugusios. Tai filosofiniai klausimai, tačiau manau, kad kiekvienas žiūrovas, net jaunesnis už filmo herojus, galėjo juos perskaityti. Tuo labiau, kad kinas, mano manymu, turi būti kaip sluoksniuotas pyragas. Kiekvienas žiūrovas atsidengia tą sluoksnį, kurį jis nori ir gali perskaityti. Vienas mato tik istoriją, siužetą, jeigu toks yra, kitas žiūri filosofiškiau, trečias dar ir nagrinėja herojų psichologiją ar kuria savas asociacijas.

Apie AXX

AXX‘ai – labai teigiamas žaidimas. Be reikalo jie yra puolami – mano galva, tokie žaidimai yra vertingi, svarbu, kad jie egzistuotų. Iššūkis sukurti nedideles kino istorijas, neturint didelio biudžeto. Kai dalyvavau AXX‘uose, jau buvo brandinama „Varnų ežero“ idėją, ir norėjau sukurti trumpą šio filmo eskizą, visai nekartojant to, ką sukursiu. Taip gimė „Pašaukimai“. Jų dėka atradau Paulių, kurį pasikviečiau vaidinti toliau. Vis dėlto manyčiau, kad AXX‘uose reikia dalyvauti vieną kartą, paskui perduodant estafetę kitiems, jaunesniems, naujesniems režisieriams.

Kuriamas filmas / „Sibiro Madona“

„Sibiro Madona“ – tai labai graži meilės istorija. Dviejų kartų istorija. Šiuolaikinė moteris susidraugauja su sena dama, kuri jai atskleidžia kitą gyvenimą, kitą laiką, erdvę. Paslaptis, kaip Sibiro dailininkai lankstė paveikslą iš labai brangių konservų dėžučių, kaip tas paveikslas apkeliavo visą pasaulį ir atsidurė lietuvių maldos namuose Čikagoje. Paradoksas, kaip galima paimti laisvą tautą ir išgabenti trečdalį jos gyventojų iš tevynės.