Rožinis Édit Piaf gyvenimas

Žudikė, narkomanė, kekšė. Žvirblelis, Žvaigždė, Legenda. Édith Piaf gyvenimas yra pasaka; pigus bulvarinis romanas; tragedija. Jos biografija apipinta netikslumų, pagražinimų, bet net juos visus atskleidus, Édith Piaf gyvenimas lieka kūriniu, kurį reikia perskaityti ir išgyventi.

Édith Giovanna Gassion gimė gatvėje. Bent jau taip teigia daugybė biografijų, tarp jų ir pačios Édith parašyta autobiografija „Mano gyvenimas“; remiantis gimimo liudijimu, ji, tiesą sakant, gimė Tenon ligoninėje]. Taigi karo įkarštyje, 1915 gruodžio 19 dieną Rue de Belleville 72 Anetta Giovanna Maillard, padedama dviejų policininkų, pagimdė Édith. Anetta Giovanna Maillard dainavo kavinėje Linos Marsos slapyvardžiu; Édith Piaf vėliau parašys, jog likimas privertė padaryti ją tą karjerą, apie kurią veltui svajojo motina.

Pagimdžiusi, mama paliko Édith tėvą, o pačią Édith atidavė savo motinai. Édith močiutė prastai prižiūrėjo savo anūkėlę, girdė ją vynu; po kelių metų tėvas, grįžęs iš fronto, išplėšė iš jos Édith ir atidavė ją savo motinai. Šioji buvo viešnamio savininkė [rečiau pateikiama, jog virėja].

Penkių metų Édith staiga apako; prostitutės vienai nakčiai uždarė viešnamį ir iškeliavo į Lisieux melstis Šventajai Teresei – kitą dieną Édith praregėjo. [Nors tokia ir pačios Piaf versija, Raymond Asso tvirtina, jog Édith paprasčiausiai sirgo dvigubu keratitu, ir gydymo metu jai reikėjo 6 mėnesius nešioti raištį ant akių; mažai mergytei tai palikę tokį didelį įspūdį, lyg būtų buvusi visiškai akla; prostitutės galėjo melstis nebent atsidėkojant Šventąjai Teresei].

Praregėti viešnamyje – to mažai mergaitei jau per daug. Todėl jos tėvas, Louis-Alphonse Gassion, gatvės akrobatas, pasiima Édith, ir greitai prie jo gatvėje atliekamų triukų prisideda Édith dainavimas. Taigi Édith dainuoja su tėčiu; vėliau sutinka savo netikrą sesę, Louis Gassion dukrą Simone Berteaut, pravarde Mômone, ir tęsia savo „karjerą“ gatvėje su ja; jos išliks draugėmis ir Édith tapus žvaigžde [tiesą sakant, mažai tikėtina, kad Simone iš tikrųjų būtų buvusi jos netikra sesuo, nors tą patvirtino ir pati Simone savo bestseleryje „Piaf“, išleistame 6 metams po Édith mirties].

17-os Édith susitinka pirmąją savo meilę – mažąjį Louis, jie įsimyli iš pirmo žvilgsnio; ji pabėga su juo, gyvena viešbutyje; ji nėščia; ji pagimdo Marcelle; ji palieka savo mylimąjį dėl kažkokio kareivio, pasiima mergytę kartu, bet po to atiduoda ją mažajam Louis; dviejų metų Marcelle miršta nuo meningito. Čia vėl gimsta legenda, kuria vėliau patikėjo pati Piaf – Édith reikėjo 10 frankų mergytės palaidojimui, todėl nusprendė parsiduoti; klientui netikėtai paklausus, kodėl ji dirba šį darbą, Édith viską papasakojo ir gavo 10 frankų už nieką.

Édith įsimyli sutenerį; jūreivį; raitelį; pavydų buvusį minuotoją; Édith dainuoja gatvėje, naktinėje skylėje Pigalle, baruose.

http://www.youtube.com/watch?v=bby0WAOiEQw

Tam, kad Édith padarytų tokią karjerą, apie kokią svajojo jos mama ir ji pati, reikėjo nei daugiau, nei mažiau – stebuklo. Ir stebuklas įvyko. 1935-aisiais ją, dainuojančią gatvėje, išgirsta ne pačio prabangiausio, bet madingo, prašmatnaus kabareto „Gerny‘s“ savininkas Louis Leplée; jis ją pakviečia dainuoti į kabaretą ir pakrištija Édith „la Môme Piaf“ (to meto žargonu tai reiškė žvirblelį). [Reikia pridurti, jog Louis Leplée tikrai sugebėjo išgirsti Édith talentą, o ne sumanė pasinaudoti jos jaunu kūnu – mat Leplée neslepė esąs homoseksualus].

Taigi, po truputį la Môme Piaf jaukinasi publiką; iš pradžių dainuoja „vogtas“ dainas, vėliau Jacques Bourgeat, Leplée draugas parašo jai savų; sudalyvauja Médrano cirke su tokiomis žvaigždėmis kaip Fernandel, Maurice Chevalier, Marie Dubas; įrašo savo pirmąjį diską „Svetimšalis“ (L’étranger). Tačiau la Môme Piaf vis dar nebuvo žinoma plačiajai publikai – tam reikėjo tikro skandalo.

Ir skandalas įvyko – nužudytas Louis Leplée; tarp įtariamųjų – pati Piaf bei jos prastos reputacijos meilužiai [tikrieji žudikai neišaiškinti iki šiol]. La Môme Piaf dainuoja garsiame kabarete „Chez O‘dett“, bet žiūrovai renkasi tik pažiūrėti į „tą merginą iš laikraščių“, o ne paklausyti dainų; žvirblelis nušvilpiamas, la Môme Piaf nutraukia turą; dainuoja kino teatruose, vyksta į Brest, po to į Briuselį, kur geria tiek, kad sukelia naujus skandalus…

La Môme Piaf išgelbėja Raymond Asso. Louis Gassion atrado Édith talentą, Louis Leplée sukūrė la Môme Piaf, o Raymond Asso pavertė la Môme Piaf į Édith Piaf. Asso parašo jai dainų; supažindina su literatūra, kultūra, išmoko, kaip rengtis, gestikuliuoti, apskritai kaip elgtis scenoje ir už jos ribų; priverčia nutraukti bet kokius santykius su blogos reputacijos draugais; įsimyli ją ir priima gyventi kartu [jų meilė truks trejus metus]; ir, pagaliau, iškovoja galimybę sudainuoti prestižiškoje koncertų salėje l‘A.B.C. Afišose spausdinti „la Môme Piaf“ šalia vakaro pasirodymo žvaigždės Charles Trenet, būtų neskoninga; todėl „la Môme Piaf“ miršta; gimsta Édith Piaf.

Ir Édith Piaf triumfuoja; jai atsiveria durys į daugybę švenčių, pasirodymų, kabaretų. 1939 Raymond Asso, deja, mobilizuojamas į Digne ir Édith Piaf, ilgai nelaukusi, susiranda kitą meilužį. Tai Paul Meurisse, su kuriuo ji suvaidina Jean‘o Cocteau specialiai jai parašytai pjesei „Abejingas gražuolis“ (Le Bel indifférent); taip pat Georges Lacombe‘o filme „Montmartre prie Senos“ (Montmartre sur Seine); su kuriuo Piaf dalinasi meile dvejus metus. Po to ji sutinka Henri Contet, su kuriuo ji bendradarbiaus 15 metų, atnešiančių tokias dainas, kaip „Padam“, „Tai nuostabu“ (C‘est merveillieux), „Bravo klounui“ (bravo pour le clown) ir kt.

Édith Piaf tampa viena populiauriausių dainininkių Prancūzijoje, pati sau rašo dainų tekstus, kartais kartu su kompozitoriais kuria melodijas. Tokiu metu Édith Piaf sutinka Yves Montandą, kuriam padeda išgarsėti; abu jie nusifilmuoja Marcel Blistène „Žvaigždė be šviesos“ (Étoile sans lumière). Pagaliau Yves Montand‘as tampa beveik toks pat populiarus dainininkas, kaip ir pati Édith Piaf – tada Édith nebelieka nieko kito, kaip jį palikti. Palikdama Édith mintyse jau turi devynių jaunuolių chorą „les Compagnons de la Chanson“; ji pasiūlo jiems dainą „Trys varpai“, jie nenori sutikti; tada ji pasiūlo dainuoti kartu – jie sutinka; vieną iš jų, Jean-Louis Jaubert, ji įsimyli…

po turnė Skandinavijoje Piaf kartu su kompanjonais gauna pasiūlymą dainuoti Amerikoje, „Play house theatre“, Brodvėjuje. Čia publika geriau priima dainas, kurias Piaf dainuoja kartu su „les Compagnons de la Chanson“; Édith Piaf pasiunta ir apsisprendžia vykti atgal į Paryžių. Bet vieno įtakingo niujorkiečio kritika padeda Piaf agentui Amerikoje pasirašyti kontraktą su pačiu prestižiškiausiu Manheteno kabaretu „Versailles“. Édith Piaf pagaliau triumfuoja Amerikoje; čia jos pasiklausyti atėjo ir pati Marlene Dietrich, padovanojusi jai auksinį kryželį, inkrustuotą deimantais, Jean Gabin‘o dovaną; nuo to laiko Marlene ir Édith tampa geromis draugėmis.

Netrukus – Édith ir Marcelis [„Édith et Marcel“ – taip vadinasi Claude Lelouch‘o filmas apie šią meilės istoriją; Marcelį Cerdaną, beje, šiame filme vaidina pačio Cerdan‘o sūnus]. Marcelis, prancūzų bokso čempionas, kaip ir Édith, buvo labai įžymus; be to, vedęs – Marinette Cerdan – ir auginęs tris sūnus; nenuostabu, jog laikraščių antraštės šaukte šaukė: „Piaf užtraukė Cerdanui nesėkmę“, kai jis netapo Europos čempionu. Vis dėlto paskui Marcel Cerdan‘as tapo Pasaulio čempionu ir į France Dimanche parašė straipsnį pavadinimu: „Ne, Piaf man neužtraukė nesėkmės!“.

Sykį Marceliui boksuojantis Prancūzijoje, Édith, laukianti jo New Yorke, kur dainuoja turnė, išsiunčia jam laišką, kuriame rašo: „/…/Valandos tokios ilgos, gyvenimas toks betikslis be tavęs. Mielasis, tik tikėk manimi, įrodyk man, kad myli mane. /…/ Greičiau atvyk, sustabdyk mano rūpesčius, ir aš visa tau priklausysiu. /…/“. Dėl šio laiško Marcelis apsisprendžia vykti ne laivu, kuriame galėtų treniruotis būsimoms kovoms, o lėktuvu; lėktuvas sudūžta ir jis miršta. Édith Piaf net negali dalyvauti jo laidotuvėse – juk našlė ne ji, o Marinette. Piaf puola į neviltį, kaltina save dėl Cerdano mirties, vartoja narkotikus, bando kalbėtis su Cerdanu spiritistų pagalba; galų gale susipažįsta su Cerdano žmona Marinette, pasikviečia ją ir jos vaikus gyventi kartu, lepina juos – regis, jie pamiršta Cerdaną greičiau negu pati Piaf. Cerdanas visada liks Piaf gyvenimo meile; mąstant kiek ciniškai – dėl to, kad mirė, nespėjęs nusibosti.

Po to seka Charles Aznavour, rekordiškai daug – aštuonerius metus draugavęs su Piaf. Piaf padeda Charlesui, jaunam dainininkui kilti karjeros laiptais, tačiau nėra visiškai atsakinga už jo karjerą, kaip tai buvo su Yves Montandu ar „les Compagnons de la Chanson“. Tarsi atsidėkodamas Aznavour parašo Piaf tokias dainas kaip „Jézébel” bei “Mėlyniau už tavo akis“ (Plus bleu que tes yeux). Tikru Piaf protežė, bei, savaime suprantama, meilužiu, vėliau tampa Eddie Constantine, austrų kilmės amerikiečių dainininkas bei aktorius. Tuomet vienas po kito seka du buvę čempionai dviratininkai, André Pousse ir Toto Gérardin. Paskui – pirmas oficialus jos vyras – Jacques Pills; su juo ji nusifilmuoja Maurice de Canonge‘o filme „Boum sur Paris“; jie abu dainininkai, todėl puikiai supranta vienas kitą; ir todėl daug gastroliuoja. Sykį Pills gauna pasiūlymą dainuoti muzikinėje komedijoje Londone, Édith įspėja, jog palikti ją vieną – pavojinga; Pills išvyksta, Piaf paprašo skyrybų.

Po skyrybų – slapta meile su Piaf dalijasi vedęs galerijos savininkas André Schoeller. Paskui Édith Piaf bando savaip išsiauklėti dainininką Félix Marten, bet jam grįžus prie savo paties repertuaro, pora išsiskiria. Neilgai trukus Piaf susižavi dainininku Georges Moustaki, kurį pasikvieča į gastroles New Yorke akomponuoti gitara; Moustaki kartu su Marguerite Monnot parašys Piaf garsiąją dainą „Milord“. 1948 Édith kartu su Georges patiria sunkią autokatastrofą, po kurios Piaf dar labiau susilpnėja; po kelių mėnėsių ji apalpsta New Yorko scenoje ir yra skubiai operuojama. Moustaki ją palieka; ją guodžia jos gerbėjas, amerikiečių dailininkas Douglas Davis; su juo ji draugauja apie metus; po kiek laiko, Édith sužino apie Douglaso mirtį aviakatastrofoje.

Po Davis mirties seka romanas su jaunu kompozitoriumi Charles Dumont, parašiusiu jai dainą „Ne, aš nieko nesigailiu“ (Non je ne regrette rien), kurios žodžiai skamba tikrai tragiškai, žinant, kokio gyvenimo nesigaili Édith. Neužilgo, 1962-ais, išsekinta narkotikų, alkoholio, ligų, Édith Piaf sutinka vyrą, su kuriuo niekada nesiskirs. Tai Théophanis Lamboukas. Jaunas graikas, kurį Édith, kaip jau ne vieną savo meilužį, bando paversti garsiu dainininku, moko dainuoti; su Théophanis Piaf duetu sudainuoja „Kam tarnauja meilė?“ (À quoi ça sert l’amour?); sugalvoja jam sceninį slapyvardį – Théo Sarapo (sagapo graikiškai reiškia myliu tave, o tai vieninteliai graikiški žodžiai, kurių reikšmę žinojo Édith…). Édith – 47-eri, jam – 26-eri; 1962 – ais Édith ir Théo susituokia, švelniai tariant, visus šokiruodami. 1963-ais Édith patenka į komą; po kelių mėnėsių, spalio vienuoliktą, miršta. Tą pačią dieną, keliomis valandomis vėliau, prislėgtas žinios apie Édith mirtį [ši priežastis, žinoma, tėra tik prielaida], miršta ir jos geras draugas Jeanas Cocteau.

Tūkstančiai gerbėjų užplūsta Père-Lachaiseo kapines per Édith Piaf laidotuves. Buvę jos meilužiai, palikti, ar išdrįsę palikti; draugai, padėję jai iškilti ir tie, kuriems iškilti padėjo Ji; gatvės dainininkės, svajojančios sutikti savo Leplée, ir žvaigždės, galinčios tik pavydėti Jai šlovės; kritikai ir gerbėjai; daugybė skirtingų sielų susirenka pagerbti Édith Piaf – moters, įkūnijusios Paryžių, Meilę, ir patį Gyvenimą.

http://www.youtube.com/watch?v=KE_t4A6B-Ss

Trumpą biografiją, kurioje tikrai nesuminėjau nei visų Édith Piaf meilužių, nei visų jos pasiekimų dainavime, nei visų jos ligų, autokatastrofų ir nelaimių, baigiu su jos pačios mintimis iš autobiografijos „Mano gyvenimas“:

„Siaubingas buvo mano gyvenimas – nėra ko slėpti. Bet kartu – ir nuostabus. Todėl, kad aš jį mylėjau. Pirmiausia patį gyvenimą. Ir todėl, kad mylėjau žmones: vyrus, meilužius, draugus. O taip pat mano klausytojus – visus tuos nepažįstamuosius ir nepažįstamąsias, kuriems dainuodavau, dažnai sukaupusi paskutines jėgas, ir dėl kurių buvau pasiryžusi numirti scenoje, padainavusi paskutinę dainą.

Visus praeivius, kurie iš eisenos, iš judesių gatvėje pažindavo mano liguistą figurėlę ir dieną, ir naktį.

Visą tą minią, kuri, tikiuosi, palydės mane paskutinėn kelionėn, todėl, kad aš taip nemėgstu likti viena. Aš bijau vienatvės. Tos siaubingos vienatvės, kuri apima tave auštant ar prieblandoje, kai klausi savęs, ar dar verta gyventi ir kam gyventi.

Aš tik noriu, kad perskaitę mano išpažintį – tai išpažintis, galbūt paskutinė išpažintis, – apie mane pasakytų kaip apie Mariją Magdaleną:
„Jai daug kas atleidžiama, nes ji mylėjo“.“