Pamenu, labai didžiavausi aptikęs Lietuvos pavadinimą 1988-ųjų leidimo Gineso pasaulio rekordų knygoje, kurią mama parvežė iš… Indijos. Atsiverčiu ir pageltusiame popieriuje randu tą asketišką paminėjimą: “The largest single nuclear reactor is the 1,450-MW (net) reactor at Ignalina station, Lithuania, USSR, put on full power in Jan 1984”.
jauti, abii, abudu… šios naujosios kartos lietuviškos muzikos grupės panašios ne tik savo pavadinimais, bet ir kūryba, kurios nė vienas jų nenori suvaržyti muzikos žanrais. Iš tikrųjų negali pasakyti, kad tie groja kaip tie, o tie – kaip tie. jauti – pirmieji išlindo iš “garažo” ir pristatė savo debiutinį EP “Gap Year” mini ture po Lietuvą.
Šiandien, dėka veryginų ir valstiečių, apie vasaros festivalius kalbama kaip niekada daug. Nepaisant to, kad statistika teigia, jog alkoholizmo augliai dygsta visai kitoje socialinėje grupėje (40-65 metų amžiaus, turintys mažai pajamų, gyvenantys kaimo vietovėse, dažniausiai namuose – nepanašu į festivalio lankytojus, ar ne?), nepaisant to, kad pateikiamoje Lietuvos alkoholio suvartojimo statistikoje įtraukiami ir turistai, ir išvežamas alkoholis, ir kitas alko, kurį išgeriam ne mes, valdžia užsimojo uždrausti pakelti bokalą festivaliuose.
Pavasaris užtruko ir niekaip nesibaigia. Kalbėti apie tai jau tapo lyg ir blogo tono ženklu. Kaip ir klausti, kiek filmų matei, atrodytų, niekaip nesibaigiančio “Kino pavasario” metu. Pučia ir pučia žvarbūs “nauji vėjai” ir skersvėjai. 1995-aisiais prasidėjęs “Kino pavasaris”, dabar jau – Vilniaus tarptautinis kino festivalis, per kelias savaites pristatė daugiau nei 200 filmų.
Merchandise sako, kad kovoja prieš įprastą atlikėjų skirstymą į žanrus. Dar sako, kad projektas jungia pankišką mizantropiją, savigailos kupinas balades, grubų humorą, aukštąjį meną, psichodelinę perspektyvą, beprotišką mokslą, genialų popsą ir klasiką. Grupės skambesys – ne prastesnis už jos žodyną ir šįvakar galėsi įsitikinti tuo gyvai.