Su klasika nepasiginčysi. Kaip, tikiuosi, nesiginčija su Arkikatedra kitoj gatvės pusėj reziduojantys Collosal Grand Whatever Park Hotel. Arba su literatūros, teatro ir muziejų mokytoju nesiginčija jo dešimtokai..
Štai ji! Pagaliau. Kiek turi pervaryt romanų ir rinktinių, raštų, tomų ir kitų prekių, kurių leidyklos prisikepa iki lubų viršaus ir varo toliau, kol šiuose šieno megapoliuose atkasi vieną adatą – žydų Hrabalą. O gal MTV Salingerį. Aišku, ne lietuviškojo MTV. Vadinkit kaip norit. Bet novelė atgyja. Arba jos bujojo visada, bet mes tik dabar jas prisiminėm.
Tarkim, ši apžvalga – tai pratimas, tikrinantis, ar perkate vieno liūdnai pagarsėjusio laikraščio priedą, pardavinėjamą prie supermarketo kasų kaip „nauja šio sezono mada“ ar panašiai – ne mums atsiminti visus reklaminius šūkius per vieną sezoną. Ši knyga, kaip ir daugelis kitų gerų ir dar geresnių praėjusio šimtmečio kūrinių, ne per seniausiai pasirodė su logotipu, kurį ne kiekvienas ryžtųsi demonstruoti savo knygų lentynoje..
Vėluojančių traukinių portalo knygų rubrika griebia už ragų.. už raudonų dredų.. už kasų praėjusių metų Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos švyturį – poezijos pilotę, o taip pat fotoresursų redaktorę ir pažinčių bei kitų viešų ryšių koordinatorę, miuziklų, viršelių ir įrašų studijų mūzą Indrę „papais karjeros aš nedarysiu“ Valantinaitę.
Ruošdamiesi nuplėšti celofanus nuo naujausio Hunter Thompsono leidimo lietuvių kalba („Fear and Loathing…“), trakštelkime kaklą į praėjusį – „Romo dienoraštį“.