Šį penktadienį Vilniuje duris atvėrė du nauji klubai. Sutikite, extra retas reiškinys, turint omenyje klubų pakraipą ir viltis. Apsilankiau didesniąjame – Intro:
Dešimt smagių valandų automobilyje nuo Vilniaus iki Talino, penkios valandos tarp ledų kretančiame naktiniame kelte, kajutėje be langų, kažkur prie variklių, kur neįmanoma užmigti neišgėrus pusbutelio degtinės, dvi valandos pagiringo aiškinimosi su suomijos muitininkais, kol jie iškniso mūsų kuprines ir radę tik kojines ir du nugertus butelius degtinės visgi leido mums įžengti į Helsinkį.
Prie šių įvykių, kaip ir dera, slinkau atsargiai ir iš lėto. Jie buvo ateiviai, apraiškos teisingai išlankstyto renesanso, kurio spalvos lietuvos žemėlapiuose atsirado kartu su programa jau visur užseivintu pavadinimu “Frankfurto mugė”; aišku, tai ji leido gudriausią šitos šalies reklaminę kampaniją, suteikusią progą mums ir galbūt dar kam nors į-si-tikinėti: ne, tai ne kokia nors penkiasdešimta valstija havajai ir ne respublika banan-stanas.
Niekada nesu buvusi Paryžiaus Kavinėje, nors iš draugų esu girdėjusi, jog sekmadieniais ten vyksta labai smagūs vakarėliai. Todėl šį kartą pasiryžau apsilankyti. Ir, panašu kad neapsišoviau.
Prieš kiek – mėnesį? – nepriklausomi redakcijai artimi šaltiniai užverčia mane slaptais info-majakais, kad Wilno kavinėj už upės įvyks ir atsitiks įvykis vardu Vario Burnų 10th anniversary, magiška intriga mano reporterio instinktams palinksminti. Ne, mes negalim, mes persiplėšiam ir pamirštam, mes pamišę įklimpstam kaimyniniame tolimame tūse.