Ian Pooley… Trečią kartą Lietuvoje, o ažiotažas dėl jo pasirodymų tik didėja. Jau pradedu bijoti, kad tuoj šis vokiečių storuliukas taps tokiu lietuvaičių dievu, koks yra James Zabiela (grįžtam prie politeizmo?)… Pažadėtųjų dramblių jis neatsivežė, bet vis vien buvo nuostabus.
Kai rankose laikai magistro diplomą, darosi labai liūdna. Jautiesi kaip koks Liudas Vasaris, išmestas iš amžinojo poilsio sodų – kunigų seminarijos. Už lango beprotiška vakaro kaitra, ir birželio mėnesio Kauno Joninių tyla. Dar po mėnesio čia atvažiuos minia “Liverpool” fanų. O kol kas vėjas tik blaško liepžiedžiu ar ką ten kai eini per Rotušės aikštę į Adomo Jakšto gatvę.
„Ore“ vyr. redaktorius iškilmingai įteikia man bilietą į „Prodigy“ koncertą ir susigraudinęs peržegnoja mane. Išeinu linkstančiais keliais lyg Dantė Aligjeris. Iš pažiūros ramus vasaros vakaras. Kvepia šviežiu pienu ir mėšlu. Telkšo kūdra laukdama, kol į ją kas nuburbuliuos. Aikštelėje šalia automobilių stovi traktorius.
Užsilipkim ant ciferblato ir išsibėgėję sukim laikrodžio rodykles atgal. Ne valandą, ne parą, o mažiausiai du metus atgal, o gal ir tris. Tada “Gravity” klestėjo. Kalbama, jog anais laikais klubas buvęs prestižinis, uždaras ir netgi saugus!? Kurgi ne! Juk apsaugos buvo triskart daugiau nei dabar, o įkyrusis metalo detektorius pareigingai slysdavo kiekvieno lankytojo siluetu.
Paspaudžiu “play” ir garsiakalbiai prabyla tingiai apsamanojusiu, riebiu ir tuo pačiu saikingai minimaliu pulsavimu. Pasigirsta malonaus šilto tembro “pelkių senio” balsas. Rhythm&Sound with Tikiman. Vienas geriausių šiuolaikinės dub muzikos pavyzdžių. Šio albumo klausiau daugybę kartu, o dabar žiūriu ir netikiu – jie groja ŠMC!