Iš kur atsirado siaubo kelio filmas, kokias taktikas jis skolinasi iš folkloro, kokias – iš postmodernizmo, ir kuo įdomūs jo žaidimai su lytiškumu.
Vienas svarbiausių pasaulinio masto kino įvykių šįmet nustebino ypač nuobodžia oficialios atrankos programa. Dauguma filmų neperžengė tradicinių konformizmo ribų, kartojosi religine tematika, neigiamai spinduliavo naiviu humanizmu.
Paistalai, kad šiame Niujorko epe daugelis žiūrovių atranda save, ir tėra paistalai.
Ką tik baigėsi ir apdovanojimus išdalino seniausias, prestižiškiausias ir snobiškiausias Kanų kino festivalis. 63-iąją Kanų palmės šakelę laimėjo Apichatpong Weerasethakul ir jo filmas “Lung Boonmee Raluek Chat” (Dėdė Boonmee kuris gali atsiminti savo praėjusius gyvenimus). Pagrindiniai filmo personažai – šeima ir vaiduoklis.
Akivaizdu, kad filmas neturėjo didelių ambicijų kažkokiems apdovanojimams ar meninėms naujovėms, visgi tai puikus atradimas mažiems arthauzinio kino teatrų repertuarams.