Kinas
Italų kalba pradedantiesiems (Italiensk for begyndere)
Kol amerikiečius vis dar pykina rankoje laikoma kamera nupaveiksluoti vaizdai, nes yra baisiai neįprasti, europiečiai, priešingai, jau persivalgė dogmų ir “rankiniai” filmai nieko nestebina ir vis mažiau domina. “Idiotai” buvo drąsu, “Šventė” – įdomu, “Mifunės giesmė” jau kvepėjo kinu, kuriam gaila skirti daug dėmesio, o “Karalius gyvas” buvo paprasčiausiai nuobodus.
Panikos kambarys (Panic Room)
Būtent Davidas Fincheris yra kaltas dėl poros geriausių 90-ųjų filmų. “Septyni” ir “Kovos klubas” smarkiai kilstelėjo atlikimo, intrigos ir įtampos išlaikymo kine karteles. Taip smarkiai, kad naujasis režisiriaus darbas yra pralošęs dar prieš prasidedant pirmiesiems titrams. Bet! Titrai, kokius kažin ar esi matęs, ir visa kita, nors ir smarkiai suholivudinta, vis gi nepaslepia Fincherio gebėjimo kurti jam būdingo “oro virpėjimo” trilerius.
Dainos iš antro aukšto (Sånger från andra våningen)
Kokios pirmos mintys jums gimsta, kai sužinote, kad žiūrėsite anglišką filmą (ultra-realizmas, priemiesčiai, M.Leigh)? Suomišką (šaltis, A.Kaurismaki, juodai-balta)? Prancūzišką (nostalgiška muzikėlė, kavinės, “Amelija”)? Vokišką (blogas humoras, aseksualumas, “drama”)? Bet dabar jūs ir aš žiūrėsime švedišką kiną. Kokios bebūtų asociacijos, jos […]
Gosfordo parkas (Gosford Park)
Gudri, gal net per daug gudri Roberto Altmano keliasluoksnė konspiracija – puikus filmas vyresniems žiūrovams. Metų metais garsėjęs savitu, “stebėkite kaip viskas susiję” stiliumi, Altmanas nieko neišradinėja ir naudodamas galybę klasikinio kino klišių, kurpia sau įprasto tempo ir kompleksuotumo istoriją, kuri, tačiau, tėra tik muilo burbulas.
Istorijų pasakojimas (Storytelling)
Literatūros studentė nusirengia, atsiremia į sieną ir pasilenkia. Literatūros dėstytojas pradeda ją dulkinti ir liepia rėkti “Nigger, fuck me hard”. Sveiki atvykę į Toddo Solondzo pasaulį. Tai jau trečiasis kartas ir, kai kam, greičiausiai, paskutinis. Jei kandi visuomenės satyra “Happiness” […]