Nušarmojo jau mano smilkiniai… Kadangi per savo ilgą ir sudėtingą gyvenimą, kaip koks Aivaras Stepukonis, esu ne tik klausęs Norkaus, Šaulausko ar Šliogerio paskaitų, bet ir prodiusavęs ne vieną popkultūros projektą, jaučiu esąs pajėgus apžvelgti šį “aukštosios” ir “popkultūros” santykį nagrinėjantį romaną.
Tik grįžus iš Viduržemio jūros kurorto, Vilniaus pusnynai atrodo keistai. Ypač kai pro juos bėga šimtai labai jaunų žmonių, kurie visi veržiasi į didelę skardinę dėžutę, pavadinta “Siemens” arena. Užsukome tenai ir mes…
Jau antrą savaitgalį iš eilės, mano poilsio ir linksmybių prieškambariu tapo Vilniaus stoties mikrorajonas. Norėdamas šioje judrioje aplinkoje pavojų surasi daugiau negu žaislų, bet gero ūpo nešiojami žmonės penktadienį sukūrė ypatingai šiltą atmosferą ne kur kitur, o geležinkelio stoties antrajame aukšte. Tai tokia jauna, dar be papročių, post-industrinė slėptuvė, kuri vienam vakarui tapo “Nr.1” akcentu visiems IDM/Electronic “cut’ėms” ir “glitch’ams”.
DR. GREEN susikūrė ir pradėjo groti lygiai prieš dešimt metų. Hm, man įdomu prisiminti, ką tuo metu veikiau aš. Nešiojau treningą su Liūtuko Simbos atvaizdu (iš Walt Disney pasakos “Liūtas Karalius“), džiaugiausi pirmaisiais savo gyvenime gautais kliošais, klausiau “Laisvosios bangos“ transliuojamo tikro roko, važinėjausi nuo sovietmečio užsilikusiu žaliu dviračiu.
Kol visame Lietuvos progressive muzikos pasaulyje pagrindinė naujiena yra saulelės patekėjimas, pagalbon pasitelkus Mathew Dekay ir Luis Paris, į mus drąsiai ir visai nekukliai kreipėsi duetas CCCP (Justin Xata ir Art G), prašydami išsakyti nuomonę apie jų debiutinę plokštelę. Ir ko gi čia kuklintis, kai pasigirti išties yra kuo…