Filmas, tęsiantis beužsimezgančias “naujosios Rusijos kinematografijos” tradicijas. Pagrindinis jo akcentas (atmetus įsivaizduojamus egzistencinius) – Ingeborga Dapkunaitė. Inga vėl vaidina kažin kokią genetikę ar moderniausią mokslininkę, kuriai, atrodo, negalioja mirtis. Nesuvokiamai dingsta jos vyras. Ja supa sąmokslų sąmokslas, o ji išlieka graži ir nepamainomai moteriška.
20:00.PJbaras. barmenai “išvalo” barą nuo žmonių, portugalas cj vega baigia kramsnoti jazzo picą, pasideda vinilų keisą ir įsitraukia savo Mac’ą. Pasijungia prie senuko “ecler’o” pulto ir pradeda kažką “burti”:) Eina geras deephausas.
Dar prieš porą dienų aš cypiau nuo palaimos, kai pamačiau “Vorų” reklaminį roliką. Efektinga reklama darė įspūdį: voratinklio srovė tiesiai į stambiakrūtės mergaitės-paauglės veidą šokiravo, o grakščių letenų voras, kuris gražiai įsipaišė vienoje scenoje savo “vorišku” pilvu į vitrinos stiklą…tiesiog nustebino.
Begurkšnodamos alutį su drauge neaiškiame senamiesčio bariukyje priverstinai pažiūrėjom didžiausias aktualijas @LT “seksas akvariume” ir patraukėm link “Čano”, vienintelio mums patrauklaus vakarėlio šį ramų penktadienį. OES komanda skamba patikimai.
Sklinda gandai, kad rokas miršta, gęsta ir nesikeičia. koks buvo toks ir liko nuo pat jo pradžios. Bet, iš tiesų, nėra ko ten ir keisti. Garso kokybę? Jis ir taip visada buvo grojamas garsiai. Greičio? JIs ir taip pakankamai graitas yra ir užveda minią.