„Primavera Sound“ Barselonoje – tai miesto muzikos festivalis, na, toks, į kurį važiuojama metro ar tramvajumi, o grįžtama į viešbutį jau pėsčiomis ar taksi gilią naktį.
Po seanso maždaug devynios dešimtys žiūrovų plojo ne menkiau, nei lietuvių keleiviai, po laimingo lėktuvo nusileidimo kur nors Karmėlavoje.
Tai kodėl visgi moterų festivalis? Ar jų filmai kažkuo kitokie nei vyrų? – paklausė manęs kolega.
Kažkada vėlyvą rudenį visą savaitę blaškiausi svaigdama, kaip noriu perskaityti knygą, kurios vien pavadinimas skambėjo kaip nuostabus stebuklo pažadas. Kalbu apie Paul Robert Smith „Naktį parke aukštai medyje su ežiuku“.
Palinkėsime Tomo Donelos “Atsisveikinimui” būti liūdnojo lietuviško kino pabaiga.