Ilgai svarsčiau, kaip pradėti straipsnį apie ispanų kino režisierių Pedro Almodóvarą ir jo kūrybą. Straipsnio pradžia pabrėžtų vieną jo gyvenimo būseną ar įvykį, o to daryti labai nenoriu – nes jo gyvenimas, kaip ir jo filmai, neturi vieno žanro. Komedija čia maišosi su tragedija, melodrama seka paskui pornografiją, o blogas auklėjimas verčia klaidžioti aistrų labirintais. Žinoma, kiekvieno žmogaus gyvenimas susideda iš daugybės skirtingų patirčių, pojūčių ir įvykių, bet Almodóvaro gyvenimas – tarsi paryškintas.
Naują grupę įkūręs, dainas kitiems atlikėjams padėjęs įrašinėti ir didžėjų pažaidęs (bet, kiek girdėjau, “Saulės Smūgio 2006” publikai įspūdžio nepadaręs) Jarvis Cockeris pagaliau sugrįžo. Solinio albumo pavadinimas iš karto sukėlė machankes tarp gerbėjų (vieni teigia, kad tai “Jarvis”, kiti – kad “The Jarvis Cocker Record”), tačiau mane labiau domino jo turinys.
Dar prieš metus atrodė, kad alternatyviojoje Lietuvos muzikos scenoje susidaręs vakuumas, kuriame nėra klausomosios lyrinės elektronikos kūrėjų, dirbančių individualiai. Turime keletą stiprių grupių, kurios puikiai koncertuoja, pasitelkdamos gyvus instrumentus, o individualūs kūrėjai mus daugiau stebindavo eksperimentinėmis improvizacijomis, kurios įtraukdavo siaurą ratą klausytojų. Šią savaitę su didžiausiu smalsumu laukiame naujos Lietuvos elektroninės muzikos vilties – Golden parazyth albumo „Apartment of Steel“, kuriame persipina elektronika, vokalas bei gyvi instrumentai.
Kaip šungrybių po lietaus pridygo indie rock populiarumu pasinaudoti sumaniusių grupių su vienodomis kostiumų ir baltų marškinių uniformomis (Lietuva, aišku, vėluoja, ir klykiančių paauglių simpatijas su abejinga išraiška veide susirenka vieninteliai GRAVEL). Nors indie rocko Olimpe sėdi daugiausia vyriška kompanija, prasimušti prie piniginio prizo bando ir grupės, vadovaujamos merginų. Tiesa, neitin sėkmingai.
Atsiimdamas MTV prizus, Justinas Timberlake‘as („geriausias atlikėjas“ ir „geriausias popmuzikos atlikėjas“) žiūrovams sakė: „Ačiū MTV. Ačiū Kopenhagai. Ir ačiū mamai, kuri pagimdė mane geriausiu vyru“. Nežinau nežinau… ką čia pasakytų Guy Debord‘as, kurio knygą „Spektaklio visuomenė“ (La société du spectacle, 1967) visai neseniai išleido leidykla „Kitos knygos“.