Gudri, gal net per daug gudri Roberto Altmano keliasluoksnė konspiracija – puikus filmas vyresniems žiūrovams. Metų metais garsėjęs savitu, “stebėkite kaip viskas susiję” stiliumi, Altmanas nieko neišradinėja ir naudodamas galybę klasikinio kino klišių, kurpia sau įprasto tempo ir kompleksuotumo istoriją, kuri, tačiau, tėra tik muilo burbulas.
Literatūros studentė nusirengia, atsiremia į sieną ir pasilenkia. Literatūros dėstytojas pradeda ją dulkinti ir liepia rėkti “Nigger, fuck me hard”. Sveiki atvykę į Toddo Solondzo pasaulį. Tai jau trečiasis kartas ir, kai kam, greičiausiai, paskutinis. Jei kandi visuomenės satyra “Happiness” […]
Maži žmogučiai, pralendantys pro durų plyšį. Vyras su šviesiais vešliais ūsais, kurį galima sutikti pačioje netikėčiausioje vietoje. Kambarys su raudonomis užuolaidomis. Italų gangsteris, išspjaunantis jam nepatikusią kavą. Paslaptingas mėlynas raktas, kuriam reikia surasti spyną. Keistas kaubojus, kuris pasirodo vieną kartą, jeigu viskas gerai, arba du kartus, jeigu kažkas blogai.
Trečią valandą dienos, kepinant karščiui, DJ Richardas ‘Scanty’ Marshallas šliaužia iki Le Meridien viešbučio vestibiulio Kopakabanoje. Beveik visą naktį jie su DJ Jonu Carteriu kalbėjosi apie socialinę istoriją ir kvantinę fiziką. Nė velnio jie nesikalbėjo. Jie siurbė šampaną ir šoko iki nukritimo.
Apranga – vienas tų dalykų, kuris Jobso pasaulyje pastovesnis nei pats pastovumas. Kai lauke šilta, jis visuomet atvyks į darbą apsimovęs šortukus. Kitomis dienomis jis dėvi savo mėgstamiausius Levi’s džinsus ir vienus iš tūkstančio juodų marškinėlių aukšta apykakle, kuriuos pažįstamas dizaineris sukūrė jam prieš daugybę metų.