Gotų priešistorė prasidėjo aštuntojo ir devintojo dešimtmečio sandūroje, kai buvo pradėta kalbėti apie naujo muzikinio stiliaus užuomazgas, kuriam vėliau buvo sugalvotas pavadinimas – “gotika”, tuo išvedant paraleles su literatūros ir architektūros stiliumi. Dar po dešimties metų kultūros tyrinėtojai jau turėjo pripažinti, kad visuomenėje atsirado visiškai nauja gotikinė subkultūra, apimanti ne tik muziką, bet ir filosofiją, gyvenimo būdą, įvaizdį, netgi kitokį požiūrį į seksą ar alkoholinius gėrimus.
Ibica kopijuoja visus. Baltoji sala per pastaruosius keturis dešimtmečius i savą terpę tolerantiškai sutilpdė margaspalvį “tribu”. Kaip pramoginė, kultūrinė sistema ji nustebina tiek tuo, kad turistų yra beprotiškai daug. Ir dar tuo, kaip čia gerbiama įvairiausiom piliulėm besismaginanti auditorija.
Tai, ką išgyvename šiandien, tėra pirmoji megatechnologizuoto pasaulio priešaušrio sekundė. Monolake byloja apie artėjantį naują gyvenimą, naują garsą, naują savijautą, naują perturbacijų ir megavibracijų sezoną. Tylus auštančio gyvenimo faktas. Monizuotas stereoataušimas.
Aptrupėjusių sienų ir freskų fone skambantis saksofonas, papildytas house ritmais, visuomet nuteikia švelniai.
Ir vėl ta suknista skandinaviška melancholija, ir vėl tie tragikomiški vyriški (šį kartą – Quoyle vaidina “patsai” Kevinas Spacey) portretai, ir ta žymioji švediška aura. Jei trumpai – tai dar vienas filmas apie protestantiškąjį fatalizmą. Hallstromas fiksuoja herojaus pasikeitimus galingomis […]