Šiemet viskas buvo kaip paprastai. Pakankamai gausiai apgultas kino teatras (tiesa, tryniausi tik prie “Lietuvos” ir jos filialo su aštuoniasdešimt aštuoniomis sėdimomis vietomis, ir apie “Skalvijos” šturmą tegaliu tik spėlioti), masė naujų jaunų žiūrovų (prieš tai buvusi karta, paprastai, jau atsikanda praėjusio festivalio ), kelintus metus iš eilės konferansjė vaidmeniu spekuliuojanti Dalia Michelevičiūtė (su vėžį varančiais – “laba dieną, visiems gausiai susirinkusiems… “ ir “geros peržiūros”), tradiciniai nusivylimai (teko matyti planuojamą festivalio programą – graži vizija) ir siurprizai (pvz. vakuminio rock’n’roll’o klasikas Stavaris žiūrintis Francoiso Truffaut retrospektyvą).
Jaunasis “frenč” huose genijus pirmiausia pokštelėjo singlu “Pooh paah” ir nuostabiu albumu “Adore”. Tai buvo prieš kelis metus, kuomet visi jam, turinčiam dvidešimt su trupučiu prodiuseriui, piešė superžvaigždės ateitį. Neužkopę į saldžias pop aukštumas, Nicholas Chaix darbai tapo kokybiško house […]
Vienas kietesnių Londono klubų Fabric, garsėjantis ne tik garso sistema “2 dienas po tusofkės nieko negirdžiu”, bet ir ypatingu dėmesiu muzikai ir jos klausytojui (šiuo atveju šokejui) nutarė, kaip sako anglai, “to move things forward”. Nauja rinkinių serija tai šiame klube reziduojančių diskožokėjų miksai, kuriuose šie brūžina ne gerai žinomus hitus, o kūrinius pasak jų suformavusius tiek pačių DJ, tiek Fabric kultą.
Apie škotus trumpai: niekada nesibaigianti istorija. Velniškai gabūs šie Jungtinės Karalystės šiaurėje įsikūrę hedonistai iš proto veda ne vieną house muzikos mylėtoją. Vienas paskutinių atradimų PAPA WASHINGTON TRIO. Prieš gerus metus išnirę iš nežinomybės vieninteliu singlu “Calling all dancers/Chocolate finger”, kuris taip mielai buvo įsitaisęs DJ Karaliaus setuose, jie pradingo tik tam kad sugrįžtų.
Nors esu sofkutės bulvė ir mėgstu dažnai gurkšnodamas alų ir pūsdamas dūmus stebėti kvapą gniaužiantį televizijos pasaulį, vis dėlto ir aš dabar turiu šansą išgyventi. Ne tik tas nuobodus asketas sportininkas.