Penktadienio vakarą Operos ir baleto teatro prieigose blaškosi kelios užsienietės. “Kur čia…?” – pradeda jos ir aš šypsodamasi moju ranka ir sakau: “Just around the corner on the right you’ll see the crowd”. Prie “Vaidilos” teatro Jakšto gatvėje būriuojasi jaunimas ir girdėti pažįstamas bum-bum-bum.
Vieną vakarą nusivedė mane draugas į filmą. Vadinosi “Vejavaikė”. Visai nieko, panašus į AIR klipą “All I need”: ji ir jis visur “varinėja” tokie laimingi kartu, tačiau kažkaip nelabai aktualus mums lietuvėms, nes “kompanjieros mučiačios” (lot. amerikečių) čia neturime. O jie visai nieko.
Taip, pagaliau praėjusios vasaros atradimu galime pasidalinti ir su jumis! Saulėtą vasaros dieną visi užvertę galvas žiūrėjome į nuostabiąją SIRKE bosiste Laurą ir, patikėkit, girdėjome ne mažiau nuostabius garsus. Metų pabaigoje šie latvių herojai koncertavo Vilniuje ir “Ore” rankose atsidūrė melsvas žuvinais-lėktuvais papuoštas albumas, visu 100% vertas nerealiai ilgo savo pavadinimo.
Mūsų grotuve besisukiojęs, tačiau taip plačiau ir neapžvelgtas, šis rinkinys to vertas jau vien todėl, kad tai – mūsų artimų kaimynų latvių nepriklausomos scenos atgarsis. Latvijos nepriklausomos muzikos lopšys – didžiulis vandens bokštas Rygoje, latviškai kalbant tiesiog “Tornis”. Jau daugelį metų ši organizacija (plačiau – www.tornis.lv) propaguoja įvairiausius stilius: purviną punk, švelnų indie, psichodelinę industriją, keistus elektronikos pasaulio garsus ir pan.
Devintame dešimtmetyje pasaulyje visi buvo postmodernūs. Tai buvo madingas žodis. Apie tai rašė žurnalai, apie tai kalbėjo radijo ir TV laidos. Aš, jaunas ir nepatyręs, spėjau, kad tai kažkas “moderniausia iš modernaus.” Praėjo daug metų ir Interneto bei visokių kitokių tinklų dėka postmodernizmas pagaliau įgijo realią prasmę.