Hìldå ir Patricia Kokett. “Isla” ir eskeipizmas į muzikos salas

Tiems, kurie jau lankėsi Gedimino Jakubkos – Patricia Kokett ir Beno Trakimo – Hìldå organizuojamuose “Islos” renginiuose, nereikia pasakoti, kuo ypatingi šie egzotiška šokių muzika pripildyti susibūrimai. Apie juos apskritai nereikia pasakoti – “Islą” reikia patirti – kiekvieną kartą vis naujai, tarytum kokią iniciaciją į jų suburtą gentį.

Gediminas ir Benas jau nemažai metų aktyviai dalyvauja tiek elektroninės, tiek instrumentinės alternatyvios muzikos veiksme: Benas yra gerai žinomas kaip talentingas eklektiškos ir artistiškos šokių muzikos selektorius, o Gedimino muzikinis dosjė aprėpia tokius projektus kaip Flesh Flash, Vilkduja, cutthroats.

Tačiau per šiuos metus sėkmingai įvykus jau keturiems dviejų draugų organizuojamiems “Islos” vakarėliams (ir nenumaldomai artėjant penktajam bei šeštajam), kilo būtinybė su Gediminu ir Benu pasikalbėti apie muziką iš kiek kitokių priėjimo taškų – paliečiant jų inspiracijas, vietinę šokių muzikos sceną ir šią bendrą veiklą kartu.

Kaip pirmą kartą gimė idėja imti ir surengti tribalistinį psichodelinį vakarėlį požemyje prie katino? Kokie dar žmonės su jumis komandoje?

Benas: Pirminis sumanymas kilo iš to, kad norėjosi nuo nieko nepriklausyti ir padaryti kažką savito. Pats pirmas mūsų su Gediminu eventas vyko praeitais metais kolaboracijoje su “Rupertu”. Tai buvo Gedimino pirmasis gyvas pasirodymas ir kartu mūsų bandymas su kažkokia kitokia erdve pabandyti sukurti tokį savitą, savą renginį.

Gediminas: Taip. “Ruperto” kuratorius Adomas pakvietė padaryt mano kasetės pristatymo koncertą. Ir tada kažkaip su Benu išrutuliojom mintį, kad tai gali būti ne tik kasetės pristatymas, bet galime pakviesti kartu sugroti artimus draugus – su~y su Vladu. Ir pradėjom vystyt šitą idėją: patys padarėm line-up’ą, patys save užsibukinom, “Rupertas” davė erdves, susiorganizavom aparatūrą, buvo kilimų pritiesta. Išėjo pakankamai jaukus renginys.

Benas: Tuo labiau, kad tai vyko toliau nuo miesto. Toks ne visai centrinis, ne visai lokalus renginys. Ir buvo super sėkmingas iš tikrųjų. Visi buvo patenkinti ir buvo kažkas keisto ir įdomaus iš tos perspektyvos, kad tai nebuvo šokiai ar kažkoks vakarėlis, o grynai renginys, kur žmonės sau sėdi ant kilimų…

Gediminas:… mhm, ant persiškų kilimų, skrenda su muzonu.

Benas: Ir tada supratom, kad mes puikiai galime ir patys viską susivadybinti. Negana to, turime didelę draugų kompaniją, kurie groja, kažką daro, vyksta patirčių dalijimasis. Iš to ir išėjo.

Plius ir pati “Skylė”, aišku, Gediminas ten buvo grojęs jau n kartų, aš ne – tik lankęsis. Bet jau seniai abiems kirbėjo mintis, kad reikia ten padaryti elektroninės muzikos įvadą su didžėjais, kas yra “Skylei” šiek tiek neformatas. Sakom, davai važiuojam, ir Kalėdoms va…

Gediminas: Jo, lygiai pusmetis buvo praėjęs nuo koncerto “Ruperte”, kai gruodžio 22-ą įvyko “Isla Bonita”. Norėjosi tokio savitumo ir išėjimo iš grynosios klubinės erdvės, ir tas pavyko.

Benas: O dėl komandos: mes dviese esame idėjinė Islos dalis, užkūrėme viską, bet visą mūsų koncepciją ir jos praplėtimą padeda vystyti su~y (su visais dizaino, video momentais, art-workais) ir Dominykas Daunys, labai artimas draugas ir ex-Flesh Flash, kuris pasirūpina interjeru ir dekoracijomis. Visą psichologinę švarą palaikyti padeda Donatas, Kristijonas, Ugnė, Džulija – taip pat ir iš elementarios transporto pusės, daiktų nešiojimo, logistinio momento. Mes suprantame, kad šitas renginys egzistuoja tik dėl to, kad dalis mūsų draugų kompanijos padeda tai išvystyti. Netgi tie patys žmonės, kurie čia groja, yra mūsų draugai ir padeda išspręsti kažkokius techninius reikalus.

“Isla Bonita” išvertus iš ispanų reiškia “nuostabi sala”, o štai Napuka, Motutunga, Gawa – realios salos. Kaip parenkate kiekvieno vakarėlio “destinaciją”?

Gediminas: “Isla Bonita” irgi reali sala, Ispanijoj, Kanarų salyne. Ir ji pasižymi tuo, jog turi didelį ugnikalnį. Nuo šitos gamtinės natūros ir atsispyrėme – kad va, yra sala, yra ugnikalnis, kažkoks reljefas, istorija. Taip ir visos kitos salos buvo digginamos – nuo kažkokio gamtinio reiškinio. Pavyzdžiui, Napuka tai – sala-baseinas, Motutunga – taip pat sala-baseinas ir ten niekas negyvena, tik fauna, natūra. O Gawoje gyvena lygiai tūkstantis aborigenų, čia Prancūzų Polinezijoje.

Sunku praleisti pro akis tai, jog saulėtoje “Isloje” prisišvartavote, kai, rodos, dar visai neseniai jus matėme kitoje muzikinio spektro pusėje – monochromatinės industrial, techno, ambient muzikos apsuptyje – sandraugoje su “DAI”, “Secret Thirteen”, “Ghia”. Kas lėmė, jog nukreipėte kursą link atogrąžų?

Benas: Viskas įvyko natūraliai. Iš esmės nėra taip, kad domėjimasis muzika ar jos klausymasis kažkaip smarkiai pakito. Ta visa muzika, kurią mes dabar, sakykime, transliuojame, visada buvo šalia. Mes jos klausėm ir nebuvom varomi vien monochromine muzika. Nepasakyčiau, kad ir dabar atsisakėm kažkokių muzikinių stilių ar panašiai.

Gediminas: Tiesiog tas monochromas nusidažė pilna palete. Bet visą laiką buvome pakankamai stipriai atviri įvairioms formoms. Ir apskritai niekad net negalvojome, kad priklausome vienai subkultūrai arba vienai žanrinei tematikai. Gal kažkada ir buvo taip, bet dabar esame absoliučiai open. Jeigu yra geri motyvai, geras tonas ir šiaip geras skonis, tai viskas eina be jokių žanrinių apribojimų.

Kai pagalvoji, tai ir ta pati industrial elektronika kartais suskamba kažkuo iš esmės panašiu kaip tribal muzika – elementariu pirmapradžiu ritmu.

Gediminas: Taip, čia kaip pavyzdį galima imt Aphex Twin, dar po pseudonimu AFX kurtą seną tracką „Elephant Song”, kuris yra laužytas industrinis techno, tačiau čia tinka tie gaivališki dramblių garsai. Aš net sakyčiau, kad tai galėtų būti egzotiška muzika platesne prasme.

Benas: Ir dar – mes gal ir atsitraukėme nuo buvimo tuose renginiuose, bet nenutraukėme bendradarbiavimo ir toliau bendraujame su tomis bendruomenėmis, nes tai yra mūsų draugai, su kuriais turime pakankamai glaudų ryšį. Į jų renginius vaikštome, klausome, palaikome juos – tiesiog gal nebesinori to monochrominės muzikos pančiaus – atsiranda noras turėti laisvę, neprisirišti prie stilių. Atėjęs groti į draugų industrial renginį negali įšauti daug spalvų, prieštarautų tematikai.

Kaip apskritai pastaraisiais metais kito jūsų muzikinis gyvenimas, ar nutiko kažkas itin ryškaus, kas įkvėpė muzikinėje veikloje?

Benas: Mes su Gediminu turime vieną tokį turbūt kaip esminį momentą, kuris paveikė stipriausiai. Tai yra vienas gamelano muzikos stiliaus trylikos minučių kūrinys – Swara Cipta Priyanti “Selamat Datang (welcome)” – kuriame skamba pure instrumentinė gamelano muzika. Ji yra tokia super intensyvi ir hipnotizuojanti – vakarėlyje kažkur klube tai galėtų būti maksimaliai šokių muzika. Čia toks, sakytume, ryškiausias momentas, kai susivokta, kad etno muzikos intensyvumas ir jos atsiradimas elektroninės muzikos mixe suteikia malonumą.

Gediminas: Taip, tai ypatingas track’as, iš tikrųjų. Kad ir kur jo beklausytum, jis labai specifiškai nuteikia gomurį ir yra žiauriai paveikus – gerokai intensyvesnis už bet kokį industrial ar noizą. Ne tiek savo forma, nes tai yra pakankamai draugiškai skambanti instrumentuotė, bet savo turiniu. Kaip artėjantis griaustinis, apokalipsė, bet labai šviesi.

Benas: Tai labai paveiku. Klausant etno muzikos suvoki, kad tai yra labai intensyvus ir įdomus, nesibaigiantis dalykas. Čia yra daug ko atrasti. Ypač mums, gyvenantiems po pilku dangumi, tai yra puikus įkvėpimo ir laisvės šaltinis.

Žinome, abu buvote dalis “Unheimliche” kolektyvo, kartu įkūrėte leiblą “Santykis”, o dabar laikote “Islos” skeptrą. Bet kai dviese stojate ant scenos, pradeda veržtis kažkokia neįtikėtina energija – rodos, mažų mažiausiai galėtumėte būti broliai. Ar patys kada susimąstėte, iš kur ta jūsų chemija?

Benas: Nežinau, gal dėl to, kad susipažinau su Gedu dar jaunystėje, lyg 11-oj klasėj. Gediminas man buvo toks asmuo, kur galvojau “wow, jis iš Vilniaus, čia gitarom drožia..” (juokiasi). Ir mes esam pažįstami jau 8 metus. Tai turbūt dalijimasis ta bendra būtimi, atmosfera… Taip ir išėjo kažkaip.

Gediminas: Pažinimas vystėsi, muzikiniai atradimai, dalijimasis. Ir dabar vis dar dalinamės. Benas, pavyzdžiui, užsakinėja kasetes iš “Good Morning Tapes” leiblo iš karto mums abiems. Tai vyksta intensyviai – turime surinkę beveik visą leiblo distribuciją (juokiasi). Net nereikia sakyti “paimk ir man”, jau neklausęs paima.

Benas: Renginiuose net ir nervų, parkių atžvilgiu mes sutampam: susitinkam abudu toj pačioj vietoj pasinervint…

Gediminas:…aha, pažaibuot.

Benas:…ir sakom kažkuris: “tu nesiparink, žinau, kad čia blogai, man irgi taip yra” (juokiasi).

Kaip telepatija…

Benas. Kažkokia telepatija, taip. Kai nemažai laiko leidi kartu, yra kažkiek to sveiko supanašėjimo, kuris yra geras ir gražus, nes tada saugiai jautiesi su žmogumi. Tu žinai, kad jis turi dalį tavęs, tu turi dalį jo, ir net be žodžių gali suvokti jo emocinę būseną, kas man asmeniškai yra labai gražu, nes tada gali prisiderinti. Mes esame visiškai nuoširdūs. Ir “Isla” taip pat tuo paremta, norime atsitraukti nuo kažkokių sceninių peripetijų. Turėti tą laisvę kontaktuojant su visais be jokių tiltų, be tarpininkų.

Gediminas: Ir esame labai gerai pasidalinę darbais, pareigybėmis. Benas daugiau bukina, aš daugiau techniniais klausimais viską sprendžiu – tokia sintezė.

Islos” renginiai ir jų muzikinis turinys eina koja kojon su intensyvia vizualine stimuliacija, toteminėmis dekoracijomis, lengvą anarchiją puoselėjančia vieta bei “intoksikacine laisve”. Kuo tai svarbu “Islos” idėjai? Skatinate atsirišti nuo primestų civilizacinių pančių ir kviečiate į “Islą” pirmapradžiam potyriui, lyg į savotišką utopiją?

Gediminas: Taip. “Isla” yra kaip reiškinys: nusileidi į salą, tą “Skylės” pusrūsį – minimaliai civilizuotą arba civilizuotą tokių pačių kaip tu aborigenų, kurie irgi ten nusileido – ir ten užverda toks labai savitas gyvenimas. Įvyksta pabėgimas nuo pragmatinės realybės, supančios kasdienybės. Visi tie trys dėmenys sueina į eskeipizmą, kuris trunka 7, 8, ar 9 valandas, kol grojama. Ir po to visi išnyra iš tos salos.

Benas: Ta visa jungtis ir skirta, kad paskatintų: išeikime į tą egzotiką, laisvę, atsiplėškime nuo lietuviškos pilkumos ir būkime laisvi bei vienas kitam nuoširdūs toje erdvėje.

Gediminas: Svarbiausia yra mėgautis savimi ir visa šia aplinka, gerbti ją, gerbti kitus, kurie yra dancefloor’e. To ir siekiame.

Benas: Taip. Reik žiūrėti iš tos perspektyvos, kad norint, jog atsirastų kažkokia bendruomenės forma, turi čia jaustis saugus ir kitą prižiūrėti, būti laisvas…

Gediminas: ir sharintis energija.

Tas jaučiasi. Jei ateina žmogus, kuris, tarkime, gal niekad nebuvo “Skylėj”, net ir jūsų gal nebuvo klausęs, man rodos vis tiek čia pasijunta savas.

Gediminas: Ir kas stebina mane, kad kai tenka maltis per eventą visur, prie durų, scenos ir kitur – pamatai, kiek daug ateina nematytų veidų. Aš sakau: “Benai, iš kur? Iš kur sužinojo apskritai apie tokį undergroundinį eventą?”

Benas: Taip. Būna, kad pagalvoji – blemba, šitiek daug pažįstamų. Bet tada suvoki, kad pažįsti mažąją dalį žmonių, nes dar daugiau yra tų, kurių net nesi matęs. Ir tas labiausiai skatina būti atviram – supranti, kad gali sudominti įvairiausio tipo žmones. Sakykime, per “Motutungą” buvo Švedijos kultūros atašė?..

Gediminas: Taip, per “Motutungą” birželio 1 dieną.

“Isla” – tai pirmasis jūsų, kaip vakarėlių organizatorių, bandymas? Koks jausmas praktikuojant šią naują rolę ?

Benas: Aš asmeniškai esu tai išbandęs su Arma Agharta. Bet tai ir buvo tik pabandymai – susipažinimas su šia veikla būnant komandoj, kur ne dviese, o jau daugiau mūsų yra. Bet iš esmės toks kaip autorinis ir maksimaliai savas organizavimas, tai yra “Islos” renginiai su Gediminu – kur maksimaliai valdai visą procesą.

Patys surengiate vakarėlį, patys jame grojate, patys šokate. Patiriate jį iš visų įmanomų perspektyvų. Gal tai leidžia pamatyti, ko trūksta kitiems vietiniams šokių muzikos renginiams?

Gediminas: Man atrodo, kad labiausiai trūksta tos laisvės ir enjoy’inimo: žmonės yra per daug užsiparinę. Šokių aikštelėje jie dažnai tiesiog skrolina telefonus arba jaučiasi, lyg juos kick’intų visi PTSD, ADHD, ADSR, OCD ar kažkas tai (juokiasi). Yra neramybė, kažkokia nerami būsena. Atėjai atsipalaiduoti, esi šokių aikštelėje, tai enjoy’ink šitą momentą, švęsk. To ir trūksta. Visose vietose yra ta situacija.

Benas: Taip, žmonės įkalinti. Ateini būti laisvas, bet kažkuriuo momentu pasijunti įkalintas. Lyg koks įkaitas būtum. Mes patys šiaip esam aktyvūs klubų, įvairių alternatyvių vietų lankytojai – būnam, klausom, dalyvaujam. Ir gal nėra, kad kažko stipriai trūksta tose vietose, tiesiog mums – bet čia jau asmeninis požiūris – pritrūksta spalvų gamos kituose renginiuose grojamoje muzikoje. Sakykime, man pakankamai sunku išbūti 5 valandas vieno tam tikro žanro renginyje. Egzistuoja kažkokia baimė padaryti nuokrypį į kitą temą.

Gediminas: Nuobodu tiesiog darosi. Trūksta įvairovės.

Benas: Mes irgi negalėtume sakyti, kad pas mus skamba vien etno muzika, nieko panašaus. Kai Gediminas groja, ten yra visko: vokalai, serpentai, bet tuo pačiu ir electro, gyvų instrumentų sintezė. “Islos” vizualinis, muzikinis turinys ir visa bendra atmosfera galbūt ir yra apibrėžta egzotikos tema, bet neapibrėžta stilistiškai. Nėra taip, kad dabar aš grosiu valandą kažkokios regioninės muzikos. Ir niekam, kas pas mus atlieka setus, nesakom, ką groti – visi supranta, kad kažkur tiesiog turi būti spalva. Ir net nėra taip, kad tai turi būti linksma muzika. Gali ji būti ir, pavyzdžiui, mistiška ar pavojinga.

Gediminas: Taip, kaip gamelanas pavyzdžiui: tai yra kažkokios artėjančios stichijos pranešimas – jie ir pradėjo kurti tą muziką suponuodami, kad artėja kažkas – rūsti dievybė.

Benas: Bet iš esmės liečiant kitas vietas, tai mes jaučiam joms pagarbą. Nėra taip, kad nepatinka kažkas. Yra skirtumų, skirtingos temos: ne visas jas mėgstame, bet mūsų draugai ir pažįstami daro ten renginius, mes ten lankomės, supportinam, būname to dalimi .

Gediminas: Dar norėjau pridurti, kad visas tas didžėjavimo reikalas ir pas mus skambanti muzika ateina ne iš klubinės kultūros (kai yra dj setas, įpareigojantis griežtai sugrot šokių muziką per daug nevarijuojant BPM’ais), o daugiau iš kasetinės miksteipų kultūros – kur tu klausai, ir ten gali būti viskas nuo hardkoro, grubaus techno iki perėjimo į kokią tai džiunglių terpę – viskas taip varijuoja. Tada yra laisvė labai plačiai disponuoti.

Jei galėtumėte surengti vakarėlį bet kur pasaulyje, bet kokiomis aplinkybėmis, bet kuriame laike – kur tai įvyktų ir kas jame grotų?

Gediminas: Čia ir dabar, na gal po poros savaičių (juokiasi). Tikrai vyktų Balio saloj, grotų vietinis jawanese gamelano ansamblis šešias valandas non-stop: būtų visiškai tripinis ritualinis setas.

Benas: Ir visi super intensyviai šoktų, auditorija būtų dancefloor’e, bet gamelano ansamblis simbolizuotų, tą, sakykime, didžėjų – ansamblis atstotų jo rolę. Tai būtų maksimaliai šokinis vakarėlis pagal gamelano muziką.

Gediminas: Ir tai būtų ir open setas, ir closing setas, ir headlineris viename (juokiasi). O dar kita mintis irgi, galėtų vykti vakarėlis Senegale, Dakare, kur grotų Mark Ernestus’ Ndagga Rhythm Force irgi ilgą gyvą pasirodymą.

Benas: Ir dar sakėm būtų smagu “Berghaine” surengti vakarėlį su budistų monkais, tai irgi būtų koks dvylikos valandų pasirodymas.

Gediminas: Jo, Dharamsalos vienuolius pavyzdžiui paimt – keturiasdešimt įvairaus amžiaus vyrų, kurie vien savo balsu generuotų vibracijas.

Benas: Jo, ir šoktum pagal tas balsines vibracijas.

Gediminas: Aišku dresscode irgi būtų (abu juokiasi), lankytojai turėtų ateiti visiškai nuogi, tik su kaukėm. Berghaine su tuo nebūtų problema (juokiasi).

Po paskutiniojo kruizo į “Isla Gawa” prasitarėte, jog penktajame renginyje bus ypatingas svečias iš kitų kraštų – ko sulauksime Vilniuje lapkričio 16 dieną?

Benas: Lapkričio 16 dieną keliausime į Puerto Riko salą – “Isla De Mona”.

Gediminas: Aha, atvaro – Mark Knekelhuis. Labai geras čiuvakas – aktyvus, kilęs iš visiškų pankų – pakankamai radikalių politinių pankų. Gyvenęs ir grojęs skvotuose, todėl jam ta vieta (red.past. “Skylė”) , kiek rodžiau nuotraukų ir video, paliko labai įdomų įspūdį. Ir jis taip pat žiauriai atviras, plačiai žiūrintis žmogus – groja be galo įdomius setus, varijuoja nuo EBM, griežtesnių elektroninių žanrų iki batukados, latino, cumbia stilių – labai viskas įdomiai.

Benas: Puikus svečias, kurio labai laukiam. Bus faina, kad galės pamatyti laisvą Vilniaus auditoriją ir undergroundą.

“Isla” renginių serija – check, o kas toliau? Ar netraukia ekspansija į kitus salynus – dar vienas leiblas, mini-festivalis, kolaboracijos su kitomis iniciatyvomis?

Gediminas: “Santykis” , kuris buvo mano kasetės išleidimo impulsas, jau įvyko ir dabar transformavosi į “Islą” – kaip bendruomenę ir leiblą – ir eis kažkur toliau.

Benas: Net ir pavadinimas “Santykis ” buvo sukonstruotas sąmoningai. Visas buvimas ir bendravimas ir mąstymas, ką padaryti, yra kaip santykis.

Gediminas: Kaip kokia sinergija.

Benas: “Santykis” tampa “Isla” ir “Isla” nori būti ir bus įvairiausiom formom. Mes esame visiškai atviri kolaboracijoms – net ir dienos metu norėtume surengti kažkokį įvykį, buvimą kartu. Mini festivaliui taip pat yra mikro nano idėjų – gal kitais, gal dar kitais metais. Norisi toliau kasečių impulsą palaikyti, apjungti kitų medijų.

Gediminas: Taip, netrukus turėsime su Benu bendrą miksteipą. Dvi A ir B pusės po 45 minutes. Ji bus išleista jau po “Islos” vardu, o Aleksejus (su~y) darys art-worką. Žodžiu, viskas taip pat: tie patys žmonės, viskas čia ir dabar.