„Baltarusiška kontrabanda“ ir beribė Dlina Volny

[ SCROLL DOWN FOR ENGLISH VERSION ] 2011-aisiais baltarusių grupė Lyapis Trubeckoy, neapsikentusi cenzūros gimtojoje šalyje, važiavo koncertuoti į kaimynines šalis, tarp jų ir Vilnių. Praėjo beveik dešimtmetis, tačiau Baltarusijoje nelabai kas nepasikeitė – Weed & Dolphins ir Dlina Volny iš Minsko važiuoja koncertuoti į Lietuvos sostinę. Prieš koncertą Dlina Volny pasakoja apie sovietinį palikimą architektūroje ir žmonių galvose bei filosofinę bangos ilgio prasmę.

Paskutiniu Europos diktatoriumi vadinamas Aleksandras Lukašenka savo pozicijas bando išlaikyti ribodamas žodžio laisvę. Kiekvienas kultūrinis susibūrimas jo šalyje traktuojamas kaip politinis susirinkimas, kuriam leidimą turi duoti centrinė valdžia. Gavus šį leidimą organizatoriai privalo sumokėti tam tikrą mokestį. Jauniems atlikėjams vis sunkiau ir sunkiau pristatyti savo kūrybą. Dėl šių priežasčių Vilniaus „Platforma“ nusprendė pradėti renginių seriją, kuruojamą žinomų Minsko muzikantų Molchat Doma, kuri pristatytų įdomiausius kaimyninės šalies atlikėjus Vilniaus auditorijai ir demonstruotų situacijos absurdiškumą, kada baltarusių atlikėjams paprasčiau susiorganizuoti koncertą Lietuvoje nei savo gimtinėje.

Rugsėjo 7 dieną, šeštadienį, iš Minsko atgabenama „kontrabanda“ – šįkart ne pigios cigaretės, o du įdomūs šiuolaikinės muzikos kolektyvai Weed & Dolphins bei Dlina Volny. Abi grupės jau susipažino su lietuviškos publikos ypatumais. Pernai pavasarį Weed & Dolphins koncertavo sostinės Kirtimų kultūros centre, o Dlina Volny šią vasarą pasirodė Molėtų observatorijos papėdėje festivalyje „Postcosmos“.

Weed & Dolphins groja rūke skęstančių paplūdimių muziką ir prieš kelis metus išleido debiutinį albumą “Islandkid cassette”. ’90-ųjų estetikai neabejinga grupė pirmąjį savo įrašą pavertė garso dienoraščiu, kuriame pilna reverbo, oldschool‘inio repo, ’90-ųjų gitarų ir kitų lo-fi gėrybių. O kritikai net išrado naują terminą jam apibūdinti – cloud-punk.

Vienas grupės narių Artiomas apie vietinę muzikos sceną sako: „Minske yra įvairių žanrų ir įvairaus lygio grupių, skirtingų muzikinių renginių, keletas vertų dėmesio interneto bendruomenių. (…) Vienas dalykas, kuris skiriasi nuo kitų Europos šalių – žmonės bijo eiti į nežinomų grupių koncertus. Pavyzdžiui, jei tipinis baltarusis turėtų pasirinkimą, ar eiti į koncertą grupės, kurios dainos jo ausinukuose sukasi metai iš metų, ar eiti į nežinomos (jam), tačiau geros ir įdomios to paties žanro muzikos grupės iš užsienio koncertą, jis tikrai pasirinks pirmą.“ Jo kolega Deimonas kaip vieną įdomiausių Baltarusijos grupių išskiria Dlina Volny.

Trio Dlina Volny sovietinį palikimą ir gimtojo Minsko atmosferą perleidžia per analoginius sintezatorius, tiesmukas bosines linijas ir apvynioja giliu moterišku vokalu. Jų kūryba balansuoja ant svajingo coldwave ir šalto synth-pop ribos. Tarp muzikinių savo įtakų grupės nariai Vadas Mikutskis, Maša Zinevič ir Alesas Šyšla įvardina: The Horrors, Lower Dens, Trentemoller, Merchandise, Washed Out, Beach House, Thom Yorke elektroninę muziką, Amy Winehouse, Alt-J.

Tuo metu Londone gyvenusi Maša prisimena, jog jie susitiko Liaudies draugystės parke Minske, pirmojoje repeticijoje falcetu dainavo The Strokes „Juicebox“ ir buvo įsitikinusi, kad bernai ją tuoj išmes. To neatsitiko, bet mergina po 5 dienų turėjo išvažiuoti atgal į Angliją, todėl naujai gimusi grupė buvo priversta intensyviai kurti ir taip 2016-aisiais gimė minialbumas „Neizmerima“.

Pernai pavasarį grupės diskografiją papildė 8 naujų kūrinių albumas „Mechty“.

Jūsų “bangos ilgis” prasidėjo riedlenčių parke Minske. Ekstremalaus sporto aplinka paprastai yra gera terpė būsimai madai ir muzikai. Iš kur, jūsų nuomone, atsiranda šis kūrybingumas?

Maša: Na, sportas yra gyvenimas, tai – judėjimas. Visada maloniau tai daryti vilkint drabužius, su kuriais gerai jautiesi ir klausantis tave įkvepiančios muzikos. Tai veikia abipusiai. Kalbėdama apie tai turiu omeny riedlentes.

Vadas: Dažnai ekstremalus sportas yra ne vien „sportas”. Tai vien triukai ir varžymasis vienas su kitu. Daug labiau tai susiję su buvimu kartu, įvairiausių temų aptarimu, dalinimusi muzika, filmais ir idėjomis. Todėl ekstremalus sportas gali būti puikus pagrindas bendravimui, idėjų sklaidai bei žmonių su panašiais pomėgiais ir troškimais erdve. Be to, čia iš tikrųjų labai daug kūrybingumo. Pavyzdžiui, kalbant apie riedlentes, gali važinėtis gatvėse arba ant rampos, atlikti techninius triukus, šokinėti per kliūtis arba čiuožti turėklais ir visa tai atlikti sau būdingu stiliumi. Taigi, kuomet kūrybingi žmonės turi gerą bendravimo pagrindą, gali nutikti dalykų!

Anot jūsų, „bangos ilgis“ (rusiškai „dlina volny“) yra filosofinis terminas. Ar galite tai paaiškinti? Tikiuosi, tai neužims dviejų puslapių?

Maša: Man bangos ilgis yra kažkas, neturintis ribų (nors jei kalbėtume apie fizikos terminą, ten yra kitaip). Kaip ir mūsų muzika neapsiriboja vienu konkrečiu žanru. Mėgstame eksperimentuoti ir ieškoti savito skambesio.

Vad: Fizikoje yra procesai ir reiškiniai, kuriuos galima apibūdinti kaip bangas: garsas, šviesa, elektromagnetinis spinduliavimas, gravitacija ir panašiai. Todėl banga yra kažkas labai įprasto ir būdingo daugeliui dalykų šioje visatoje. Bangos ilgis tėra būdas tai išmatuoti. Mums patinka mintis, kad yra kažkas, tam tikros bangos, kurias galima išmatuoti, o savo „bangos ilgį“ apibūdiname kaip neišmatuojamą.

Ales: Bangos ilgis yra fizikos terminas, tačiau esi teisus. Mums jis turi filosofinę prasmę. Nesileidžiant per daug giliai. Tikiu, jog savo muzika sukuriame tam tikras bangas ir jos dažnai skirtingos. Kartais tai kažkas ramaus ir hipnotizuojančio, kartais – tarsi vėtra. Ir kaip sakome savo pirmojo EP pavadinime, mūsų banga negali būti išmatuota.

Jus įtakoja sovietinis palikimas. Ar galėtumėt apibūdinti, kokius jausmus sukelia visa ta blokinių namų estetika ir kodėl pastaruoju metu tai tampa netgi… madinga?

Maša: Kodėl tampa madinga? Na, Europai tai kažkas naujo. Jie niekada negyveno Sovietų sąjungoje ir galvoja visiškai kitaip. Todėl sovietinis mentalitetas Vakarų pasauliui įdomus. Kalbant apie muziką, jie niekada neturėjo savo Viktoro Cojaus (legendinės praėjusio amžiaus pabaigos grupės „Kino“ lyderis – D.K. Past.). Ši muzika panaši į ’80-uosius Anglijoje, tačiau turi ir savo unikalią nuotaiką.

Vad: Antrojo pasaulinio karo metu Minskas buvo beveik visiškai sugriautas. Vėliau miestas buvo atstatytas nuo nulio – sovietai sovietams su visu savo brutalumu ir konstruktyvizmu, turėjusių parodyti sovietų galybę ir didybę. Dabar sovietų nebėra, tačiau gatvės, pastatai ir architektūra liko. Savotiškas jausmas lyg gyventum kažkieno buvusios didybės muziejaus ir kapinių mišinyje. Tačiau kaip dabar tai transformuojasi ir prisitaiko – įkvepia. Negali tiesiog išmesti visų šių pastatų, tačiau gali aplink juos sukurti naują gyvenimą. Tai atrodo natūralu ir nuo to jaučiuosi geriau.

Ales: Man šis įkvėpimas yra kažkur tarp didžiausio Sovietų Sąjungoje gyvenusių žmonių nusivylimo ir po šio sąjungos žlugimo atsiradusių valstybių būklės.

Jūsų instagram.com/dlina_volny daug eksterjerų ir interjerų. Kodėl architektūra?

Maša: Tai supa mus kasdien. Anksčiau nekęsdavau šių „atgyvenusių dekoracijų“. Tačiau tuomet pažvelgiau į jas iš kitos perspektyvos ir atradau, kad jos gali netgi inspiruoti. Įdomu, kad Baltarusija ir ypatingai Minskas vis dar taip atrodo. Savo mintyse žmonės vis dar gyvena Sovietų sąjungoje. Tai kartais erzina, nes jie mato tik vieną gyvenimo kelią ir mąstyseną, o man tai visiškai nepriimtina. Tačiau šie žmonės man teikia įkvėpimo ir aš jį priimu tiek, kiek galiu.

Maša gyvena Londone, o likusieji – Minske. Kaip vyksta jūsų kūrybinis procesas?

Maša: Dabar gyvenu Minske, todėl procesas daugiau nekenčia. Kuriame gana paprastai, pasakyčiau. Jei kažkas iškart nesigauna, greičiausiai ir nesigaus. Vis dėlto, kartais ilgai dirbame su vienu kūriniu ir galutinis rezultatas būna puikus. Kartais kiekvienas mūsų atsinešame po savo pradėtą gabalą ir toliau kuriame kartu.

Kai kurios jūsų dainos rusiškai, kai kurios – angliškai. Kaip pasirenkate kalbą?

Maša: Rašydama tiesiog atsiduodu tėkmei. Daugeliu atveju, nenoriu iš anksto „planuoti“ kuria kalba rašysiu dainą. Mėgstu, kai žodžiai ir istorijos tiesiog išplaukia iš mano burnos. Man tai atrodo teisingiausias ir natūraliausias kelias.

Viena priežasčių atvežti jus ir kitus atlikėjus iš Baltarusijos yra suteikti laisvą sceną, nes koncertai jūsų šalyje privalo būti organizuojami pagal griežtas taisykles. Ar manote, jog muzikos kontrolė XXI amžiuje yra geras mintis?

Maša: Tai neabejotinai yra šūdina idėja! Šiuo metu Baltarusijoje yra nemažai muzikantų, norinčių koncertuoti, o visos tos biurokratinės procedūros yra visiškai nepriimtinos. Vis dėlto, turiu pastebėti, kad yra galimybių apeiti šias taisykles, taigi viskas yra daugiau mažiau gerai. Tačiau privalai apie tai galvoti organizuodamas koncertą. Norėtume, kad valdžia mus remtų ar bent jau netrukdytų. Muzikos verslas ir taip pakankamai sunkus.

Vad: Bet kokios meno formos kontrolė nėra gera mintis. Taip pat bloga mintis yra nuspręsti už žmones, kas yra geras, o kas – blogas menas, priimtinas ar nepriimtinas. Jei nori, kad žmonės turėtų gerą skonį – šviesk juos, suteik jiems pasirinkimo laisvę lankytis parodose, koncertuose ar kituose renginiuose. Žmonės gali ir patys nuspręsti.

Rašėte, kad pasirodymas festivalyje „Vulica Brasil“ buvo neįprastas. Kas nutiko?

Maša: Taip, mums tai buvo kažkas naujo, nes nuo scenos mus nuvarė policija. Laimei, ne pažodžiui. Miesto administracija neleido organizatoriams tęsti renginio po 23 valandos, o mes buvome pradėję groti vos prieš 15 minučių. Sugrojome 3 dainas ir buvome paprašyti baigti. Sugebėjau įkalbėti policiją leisti mums sugroti paskutinę dainą. Iš publikos sulaukėme nesveiko kiekio meilės ir palaikymo. Taigi, ačiū jums, miesto sargai.

Šią vasarą grojote „Postcosmos“ festivalyje Lietuvoje – kokie įspūdžiai?

Maša: „Postcosmos“ buvo nuostabus! Aplinka ir atlikėjai, kurie grojo, buvo labai šaunūs. Šis festivalis turi specifinę atmosferą – jautiesi tarsi būtum teisingoje vietoje teisingu laiku. Puikiai praleidome laiką ir mielai sugrįžtume kitais metais.

Vad: Lea Porcelain (duetas iš Berlyno taip pat grojęs „Postcosmos“ festivalyje – D.K. Past.). Labai tikiuosi, jog apšildysime juos spalį Vilniuje!

Internete:

dlinavolny.com

dlinavolny.bandcamp.com

facebook.com/dlinavolny

instagram.com/dlina_volny

[ ENGLISH VERSION ]

Your encounter at skate park started the band’s wavelenght. Usually extreme sports is a stage for upcoming fashion and music. Where do you think this creativity comes from?

Masha: Well, sports is life, it’s movement. You do it with even more pleasure when you wear clothes that make you feel good and listen to music that inspires you. It works both ways. I do have skateboarding in mind when I say this.

Vad: Usually, extreme sports are not only about “sports”. It’s not just doing tricks and competing with each other. It’s more about hanging out together, discussing various themes, sharing music, movies, and ideas. So extreme sports can be a great foundation for communication, sharing ideas and finding people with common interests and desires. Also, there is lot of creativity in extreme sports. For example in skateboarding, you can skate street or skate vert, do technical tricks or do big gaps and rails, with your own set of tricks that define your style. So when creative people have a good communicating foundation – things might happen!

Ales: I have no idea. I don’t skate.

According to you, Wavelength (Dlina Volny) is a philosophical term. Can you make a philosophical explanation of this term? Hope it won’t take two pages

M: Wavelength to me is something that cannot be limited (although it’s different to the actual physics term). Just like our music cannot be limited to one particular genre. We like to experiment and want to find our own different sound.

V: In physics, there are processes and phenomenons that can be described as a wave: sound, light, electromagnetic radiation, gravity and so on. So “wave” is something very common and very basic for a lot of things in this universe. “Wavelength” is just a way to measure it. And we like the idea that there is something, some “waves” that can be measured. So we define our “wavelength” as immeasurable.

Ales: Wavelength is a physical term. But, you’re right. For us, it has a philosophical meaning. Without going too deep. I believe that we create some kind of wave with our music and that wave is different. Sometimes it’s something calm and hypnotic and sometimes its a like storm. And as we stated in the name of the first EP our wave can not be measured (neizmerima).

You’re inspired by Soviet legacy. Can you describe what inspirations/feelings all that blockhouses esthetics bring and why it’s getting even trendy?

M: I guess a part of my answer to this question is below. Why is it getting trendy? Well, for Europe it’s something different. They never had Soviet Union and think in a completely different way. That’s why the Soviet mentality is interesting to the Western world. And what concerns music, they didn’t have their Victor Tsoy. This music is similar to the music of the 80s in England but it still has a unique mood.

V: Minsk was almost completely destroyed during the WW2. Then it was rebuilt from scratch by Soviets for Soviets with all this brutalism and constructivism which supposed to show all the power and mightiness of the Soviets. Now there is no Soviets. But there are these streets, buildings, and architecture. So it feels like living in a mix of museum and cemetery of someone’s “past greatness”. But it also feels inspiring to see how it becomes transformed and adapted now. You can’t just throw away all these buildings, but you can build a new life around them. There is something natural about it that makes me feel good.

Ales: To me, this inspiration lays somewhere between the greatest disappointment of the people that lived in the Soviet Union and the state of the countries after the collapse of that union.

Your instagram.com/dlina_volny is full of exteriors and interiors. Why architecture?

M: It’s what surrounds us every day. I used to hate these “outdated decorations”. But then I started looking at them from another perspective and found that they could be inspiring. It’s interesting how Belarus and Minsk in particular still look this way. In their minds people still live in the Soviet Union. It’s quite annoying sometimes because they only see one way of living and thinking and I neither share this opinion nor support their way of life. But these people give me inspiration and I embrace it as much as I can.

Masha lives in London, while others in Minsk, how does your creative process take place?

M: I live in Minsk at the moment hence the process doesn’t suffer. Our creative process is quite straightforward, I’d say. If something doesn’t work out straight away, it probably won’t. However, sometimes we do work on a song for a long time and it turns out great. Sometimes each of us brings a track that we’d started on our own and we work on that.

Some of your songs are in Belarussian, some – in English. How do you choose the language?

M: Our songs are in Russian and English. I guess I just go with the flow when writing. Most of the time it’s a bad idea for me to “plan” what language a song’s going to be written in advance. I like it when the words and stories just flow out of my mouth. It’s the most truthful and natural way for me.

One of the reasons to bring you and other Belarussian artists to Vilnius is to give them stage, because there are strict rules. Do you think it is a good idea to control music in XXI century?

M: It’s most definitely a shit idea! There’re quite a few musicians in Belarus who want to do gigs at the moment and putting them through bureaucratic procedures is just unacceptable. However, I must say that there are ways around this rule so it’s more or less fine. Although you do think about it when you plan to organize a gig. We’d like for the government to support us. Or at least not get in our way. The music industry is tough enough on its own.

V: no, it’s not a good idea to control any form of art. And it’s not a good idea to decide for people what is considered good art or bad art, acceptable or unacceptable. If you want people to have a “good taste” in arts or anything else – educate them, give them freedom of choice of what exhibition, gig or any other event to visit. People can decide for themselves.

Your wrote that performance at Vulica Brasil was unusual. What happened?

M: Yes, it was something new for us because we got kicked off stage by the police. Not literally, thankfully. The city administration did not let the organizers host the event until later than 11pm. And we’d only started playing at a quarter to 11. Did 3 songs and were asked to leave. I managed to talk the police into letting us play one last song. The amount of love and support we received from the audience was sick! So, thank you, city guards.

You did play in Lithuania this summer. How was the Postcosmos festival?

M: Postcosmos was wonderful! The setting and the musician’s who played it were all very cool. The festival has this special atmosphere and you just feel like you’re in the right place at the right time. We had an amazing time and would love to come back next year.

V: Lea Porcelain ❤️. Really hope to support them in Vilnius in October!