Tryliktosios I.V.T.K.Y.G.Y.G. metinės

Prie kolonos sėdi vaikinukas ir fantastiškai pučia lūpinę armonikėlę (prie jo mergina – “Rytas.” Jis – “Nesakiau taip!” Ji – “Sakei vadink mane Rytu.” Vėl vaikinukas – “Ne, sakiau vadink mane Ryčiu.”), pro jo kojas ritasi nuo scenos krentantys dūmai, po kuriuos pašėlusiai laksto vaikai, užkliūvantys už žilo 80mečio su lagaminu (jį koncerto pabaigoj užkalbino kažkokia mergina stovėjusi už manęs: “…mums įdomu, kas jus sieja su šita muzika?” 80metis: “O aš maniau norit iš manęs pasijuokt.” Ji: “Ne, mums tik…” Griaudėja muzika, nieko negirdžiu ir vėl keistasis ponas: “aš mokytojas.”

Dūmai. Šviesa. Garsas. Veiksmas. Į sceną išeina jie – I.V.T.K.Y.G.Y.G. (“Ir visa tai kas yra gražu yra gražu” – didelei kompanijai dera netrumpas pavadinimas). Prasideda. Valsas. Saldus saldainis. Debiusi pavartymas karste. Ir taip toliau. Dairaus į publiką – vaikai (nepatikėsite – jiems patinka), ant grindų sėdintys 20-30mečiai (tai čia visi mes, kurie šokinės per “Šunparkį”), dar du 50mečiai odiniais drabužiais mintinai žinantys visus I.V.T.K.Y.G.Y.G. kūrinėlius (tie du suorganizavo butelį šampano ir į pabaigą užtempė jį į sceną) ir tas keistas 80metis su lagaminu (vaikšto šen bei ten). 13 metų! Jofana! – daugiau nei pusė mano gyvenimėlio.. Ne, nesigailiu, kad gimiau per vėlai, tik galvoju, kad per vėlai atsibeldžiau į Vilnių.

Scenoje nesiliauja pašėlęs siautulys. Tas nerealus solistas (Baras – nu, tokio tai jau tikrai niekas kitas neturi ir neturės) atsitempia gitarą ir pradeda savo kankinimų solo. Oblius, pjūklas ir dar kirvis. Kaip senais gerais laikais! Tik vienas skirtumas – tada publika matė veiksmą, o dabar tik paparacių šiknas. Tipo, tai vaizdelis Lietuvai, lindinčiai savo namuose, įdomesnis, nei man ar mano kaimynui, kuris ėmė ir atėjo? Nė velnio! O tos subinės toks mistinis dalykas – dingsta lygiai taip pat greit kaip ir atsiranda. Ir tada – “Šunparkis” (bent tris kartus su pratęsimais, užtęsimais ir prailginimais). Karste vartosi Kalvis Janonis. Valio. Ir dar tortas su 13 žvakučių.

Pačiu nelaikiausiu laiku, kaip visada, liūdna žinia – po kelių savaičių Šv.Ignoto salė, kurioj tūsavojamės, bus pašventinta ir jau vadinsis bažnyčia. Na ir kas?! Mes siausim lauke po langais ir būsim kaip tas saldus saldainis šiknoje! (Tai va, atsisveikinimas su šita salyte gruodžio 2-5 d. Paskutinis nesakralinis reginys – Gintaro Varno spektaklis “Tolima šalis”. Ne-pra-žiop-sok-ite!)

P.S. Dar ir gera žinia – kitais metais naujas I.V.T.K.Y.G.Y.G. albumas.