Karminsky Experience – PLAČIAU

prieš porą metų, klausant thievery corporation albumo „dj kicks“, miriau iš to, tikiuosi, jums visiems gerai pažįstamo jausmo, kai tam tikros boso partijos skamba būtent taip, kaip to tikiesi, ir keletas semplų yra taip vietoje, kad kūnu eina pagaugai, šypsaisi ir linksi galva. the karminsky experience – exploration. po metų kibau į tuo metu dar tik pražystantį audiogalaxy, susimečiau viską ką radau, ir zulinau kelias dienas. praėjus metams, vakarėjant, pro įkyrų kompo zyzimą prasimušė banalus speakerio pyptelėjimas. ore:info. the karminsky experience vilniuje. jei manes ten nėra – manes galėtų ir apskritai nebūti.

voodoo yra keista vieta. ten stovi didelis terariumas, jame gyvena driežas, kitame terariume gyvena paaugliai ir „močina“ vienas kitą iš penkto, septinto, ar trečio, streifina ir piktdžiugiškai klykia iš svetimo nelaimės (ta prasme, jie žaidžia pirmo asmens šaudykles). prie baro stovi inteligentiškas vyrukas ir pardavinėja prasto skonio čekišką alų. taip pat ten sėdi kelios merginos ir naudojasi el. paštu. jos rašo laiškus savo draugams į svečias šalis. jų ilgesingos padūmavusios akys stebi monitorių, ir kiekviena raidė yra nuodugniai išanalizuojama. visiška elektroninė idilė. tačiau kartais voodoo būna dar keistesnė vieta. svajingas merginas ir pragaištingus virtualios realybes pasaulius su visais jų monstrais ir herojais pramiešia poros šimtų muzikos fanatikų srautas, ir tada visiškai nebesupranti, kas visdėlto dedasi pasaulyje.

šūdas yra tas, kai kas nors vėluoja (nebent tai aš :). atėjau lygiai dešimtą, ištrūkęs iš „duokim garo“ naujausio albumo perklausos (pagėrusių pažįstamų rate), todėl kontrasto tikėjausi dar neatšalus įspūdžiams. žinote, kaip pagrečiui gerti karštą arbatą ir iš šaldiklio išluptą mineralinį, kažko tokio. o teko išeiti ir stumti laiką iki vienuolikos.

šūdas yra tas, kai kolonėlės yra tik priekyje, ir kai tavo ausys yra atmuštos 10-12kos valandų muzikos per ausines, garso per mažai, kad tai kuom nors skirtusi nuo to, kaip tu muziką klausai darbe (namie/pas ją/jį/mašinoje/autobuse/po vandeniu).

the karminsky experience, martin ir james, tai du tokie vyriokai iš Londono, metuose. šiaip jie labai prikolni. martinas visalaik šypsojosi, o jamesas šypsojosi tada, kai pastebėdavo besišypsantį martiną. tada martinas įkrisdavo į vinilų dėžę, o jamesas truputi pavaidindavo, kad atlieka darbą su vinilo produktais ant turntable’ų. tada martinas atsistodavo, ir jie apsikeisdavo vietomis. kartais jie pasilenkdavo kartu, ir kokias penkias minutes apie kažką draugiškai šnekteldavo. poto prisėsdavo ant palangės ir supešdavo dūmą, gurkšteldavo sidro, ir vėl tas pats. sam and dave soul’ą keitė marvin gaye motowno kaminai, bridgit bardot – pete moore.

man buvo smagu, nes tai esu girdėjęs, ir dar smagiau tai klausyti ne įprasta tvarka, o visaip kaip nors ten kitaip… tačiau daugumai smagu visai nebuvo, o keletas „blatnų“ mergyčių madingais rūbeliais šoko kaip ir iš pareigos, su dideliausiu siaubu akyse ir klaustuku, vingiuojančiu per visą kūną – kada pradės grot muziką???!!! uch, kaip gerai pažįstamas brodvėjaus diskotekų sindromas – geriausia muzika yra ta, kurią tu žinai.

vėliau jamesas užsiminė, kad jie šiek tiek buvo nustebę negausiai susirinkusių žmonių ir keistokos aplinkos, tačiau visą renginį įvardijo labai gerai limpančiu žodžiu – enjoyable. vėliau atsirado dar keletas variacijų – joyfull ir inscrutable. galiausiai viskas baigėsi gladiatoriškuoju „i’m trashed“. the karminsky experience, vienas įstabiausių ir keisčiausių duetų pastaruosius dešimt metų, paliko voodoo gerokai po penkių, tįsdami savo vežimėlius su vinilais trupinėjančiu, aptirpusiu ir vėl sušalusiu sniegu, niekas neturėjo cigarečių, buvo šalta ir vėjuota, o afterparty (standartiškai, kampe) bumpsėjo drum’n’bass, nubraukdamas paskutinius giedrų akių ir neseno svaigulio likučius.

žinote, visąlaik svajoju būti pirmasis laiko mašinos klientas. ir netgi labai tiksliai žinau laikmetį, kuriame noriu atsidurti. be to, puikiausiai įsivaizduoju, kuom vilkėsiu, kokią mašiną vairuosiu, kaip atrodys mano namo laiptinė, koks bus klubas, kuriame leisiu laiką, kaip atrodys ta mergina, kurią šokdinsiu. tai kaip skystis beformėje talpoje, su kiekvienu patyrimu įgaunantis vis tobulesnę formą ir spalvą. atsiprašau, nukrypau.

tiesą sakant, aš manau kad supratusių ir mėgstančių tą muziką, kurią groja the karminsky experience, buvo gal viso labo keliolika. per kelis metus deklaratyvus pomėgis soul’ui ir visoms jo atmainoms persimaišė su lounge dūmais ir virto dar vienu masiniu dancefloorų ingredientu, tačiau dvasia, sklandanti toje muzikoje, kai kuriems yra negrįžtamai prarasta, kitiems – visiškai nepažįstama bei svetima. šiuose „šiaurės atėnuose“ beliko tik sutrūnijusios cherubinų arfos, išsiderinanusiomis plastmasinėmis stygomis. muzika praranda dvasią, lieka tik fiziologinis jos būvis, turintis tik porą matų – trukmę bei BPM. tačiau kiekvienas žmogus yra savo skonio kalvis, ir tebūnie žaizdrai amžinai karšti, dumplės sulopytos, plieno juostos gražiai surikiuotos. o tais kardais smeigsim i visas tas eurovizijas, bentonus ir afc. tegyvuoja ugnies demonai balrogai!