Legendary Deep Funk @ Pulčinela

BOOGALOO pres. “Legendary Deep Funk”

2002/06/15 Vilnius

Picerija “Pulčinela”

Po paskutiniojo Boogaloo veiksmo Pulcinella, tiesą sakant, truputi dvejojau. Hamletiškasis eitineitieitineitieitineitieitineitieitineiti kamavo ligi pat vienuoliktos. Beje, žinote, kas padeda apsispresti? Įsijunkite LTV ir pažiūrėkite neatsitraukdami 15 minučių. Ir visą tą laiką galvokite: „Vajėzau, koks košmaras, ne, aš nebegaliu, nebegaliu daugiau!“ Tada atsiranda kažkoks polėkis… Ar ka tai…

Pirmasis įspūdis truputi šokiravo. Prie įėjimo masės žmonių. Neįprastas vaizdas vienuoliktai valandai. Beje, vėliau išaiškėjo, kad ~30% žmonių sudarė latviai, atvykę su Jaffa. Antras dalykas, tai ta idiotiška juostelė, kurią tau užveržia sumokėjus pinigus. Nežinau, kam ji skirta, bet vieniems žmonėms dejo antspaudus, kitiems – juosteles. Kažkas kliedėjo, jog taip atskiriami pilnamečiai nuo nepilnamečių, tačiau lyg ir netiesa… Trečia, kas pribloškė – gal penki milijonai gražiai nuaugusių merginų, kas ypač retas reiškinys apskritai visuose Vilniaus tūsuose.

O muzika… Dievuli dievuli, kaip man patinka funkas ir soulas, bet tik ne 2fresh atlikime. Bent jau pastaruoju metu. Tiek pravalų, kiek apturėjo mažasis Justas tą vakarą, dar neteko girdėti. Su kolega rymojom pakraštyje ir kraipėm galvą: muzikos parinkimas – visiškai nepateisinama eklektika. Tas scratchas…Visiška aritmija ir chaosas. Ačiū, nereikia. Galų gale jį pakeitė Saulės Kliošas, nepaisant kelių nesusikalbėjimų dėl gabalų pabaigos, suplėšęs fantastišką setą ir išjudines ligtol niūriai knapsantį ciniškai nusiteikusių tusovščikų liūną. Gaila tik, svarstėm, neleido bosui suplėšt solo, kam jis buvo pasiruošęs, ir, tikrai visi žino, būtų sugebėjes.

‘Jaffaaaaaaaaa! Rigaaaaaaaaaaaaaaaaaaa!’ spiegdamas iššoko virukas su Take That maikonu. Vajėzau, pagalvojau. ‘Rigaaaaaaaaa! Jaffaaaaaaaaaaaaaaa!!! A ju rediiiiiiiii!!! Nu, redi redi, grok gal jau, nerėkaves. Tiesą sakant, nieko nesupratau ką jis šnekėjo į mikrafą, ir ne tik dėl to, kad tai buvo latviškai, bet ir todėl, kad absoliučiai nieko nesuprasi, kas ką į tą mikrafą burba. Na, čia pagalys (ar tai akmuo) į Drėmos, dirbusio saundmenu tą vakarą, daržą. Tačiau visuos tuos kliedesius kompensavo valanda tikrai smagaus ritmo ir nepriekaištingo darbo. Na, nieko naujo gal ir neišgirdome, tačiau nauja – tai užmiršta sena, tipo. Taigi galų gale prisikasiau iki savo mėgiamojo ‘išgaubtojo objekto’ ties įėjimu palingavęs gerą pusvalandį, iškeičiau JaffaaaaaaRigaaaaaaa į gurkšnį gaivaus oro.

Bebūnant lauke, ausis pagavo negirdėtą Lietuvoje beato seką ir nepaaiškinamą groove’ą. Puoliau vidun, o ten prie pulto stovi toks diedukas su patyrusio zeko fizionomija, pavargusio gladiatoriaus žvilgsniu, ir į priedainio taktą judančiomis lūpomis. Ne, jis nesišypso. Jis žino, ką ir kaip groja. Jis žino kodėl taip yra, ir žino kaip tu jautiesi, ir kuo puikiausiai žino, kaip padaryti, kad pamestum laiko nuovoką, pamirštum, kad jau dvi valandos, kaip negėrei alaus ir nerūkei. Ar tai nepūtei. Koks skirtumas, galų gale. Nėriau į patį sukūrį, kuo arčiau garso šaltinio, ir kaip meškiukas sukausi tryniausi į grindinį… Pačioje Keb Darge seto pabaigoje jaučiausi visiškai nuskustomis smegenimis, švininėmis kojomis ir dauno šypsena tvieskė mano idiotiškam snukutyje. Dar valandėlė JafaaaaRigaaaa, ir… Čik. Po dešimties minučių Pulcinella buvo tuščia kaip kokie nors ten… kongresų rūmai gal?

Legendary Deep Funk, galima sakyti, kiek reabilitavo įvairius Lietuvon atvykstančius grojikus. Matėm mes čia visko – ir nykių, niekuo, nebent amžiumi, išsiskiriančių svečių iš už Atlanto, ir tikrų cd/lp virtuozų iš Britanijjos, tačiau Keb Darge buvo tikrai aukštumoje. Ačiū Boogaloo productions už gerą tūsą.