Skrisk Nepabijok su Paul Murphy

FLIGHT: IN ICE

DEP: 2002 JUNE 28, 22:00

GATE: GRAVITY, VILNIUS

Visą savaitę, klupdamas ant reklaminio banerio ore.lt, įtikinėjau save niekur neisiąs, netgi penktadieniniam ritualui pamėgtoje viečikėje. Tačiau atsitiko taip, kaip atsitinka visąlaik – kuo daugiau anti-nusistatymų, tuo daugiau šansų, jog savaitgalį praleisi lyg kokiam nors filme, kurio pavadinimas, tarkim, galėtų būti ‘Nacionaliniai klabingo ypatumai’. Ar panašiai.

Penktadienis, 11 valalanda vakaro, pravažiuojame G, tuščia. Smagu, pagalvojau, nereiks laukt eilėje. 00,00 atvažiuojame atgal. Lauke staiposi gyvas galas klaberių, kai kurie, berods, turi problemų su įėjimu… Atvykome kaip tik į seto pradžią, nusistveriam taip reklamuojamo alaus ir pradedame lėtai svinguoti. Kadangi G erdvės labai aiškios ir neklaidžios, tyrinėti įvairių užkampių nebuvo kaip, nebuvo prasmės ir stebėti, kas ten vyksta, todėl visas dėmesys buvo sutelktas į pagrindinę vakaro žvaigždę – Paul Murphy iš Afro Arts records.

Jo setas turėjo trukti, berods, dvi valandas, ir iki pat uždarymo publika turėjo linksminti Soulus, tačiau pastarajam taip ir neprireikė ištraukti vinilų iš keiso. Tiesą sakant, tokios eklektikos dar neteko girdėti – prabrūžino vyrukas visą spektrą nuo G. Geršvino ‘King of Swing’ iki d’n’b gelmių. Ir tai truko iki 5 ryto, ir būtų trukę kur kas ilgiau, jei toks idiotiškas dalykas, kaip darbo valandos ir t.t. Na, tiesą sakant, ir žmonių paryčiais nebuvo tiek daug, kad vertėtų dirbti papildomą laiką, tačiau ši selekcija buvo tobula. Po vakarėlio prisėdę ant tų pačių, tuščiais cigarečių pakeliais nubarstytų grindų (beje, nuorūkų, galima sakyti, nebuvo – keista, ar ne?), šnekėjomės apie futbolą (kodėl jį visi taip mėgsta?), apie amerikiečius (kodėl jų visi taip nemėgsta?), vietinį alų, Londoną ir t.t. Vėliau apturėjome didžiulį džiaugsmą važiuoti ekstra remontinio stovio audišimtas, kuris kas šimtą metrų išleisdavo tokį nejaukų sprogimo garsą, vairuotojas krenkšteldavo, Paulas krūpteldavo, o aš pradėdavau isteriškai krizenti. Na, vat tokia kelionė, žinote, buvo.

Vakarėlį tesėme fantastiško grožio Rokantiškių pievelėse, o šeštadienio vakarą Paulo laukė Gravity Šachmatinė. Na, mes gerokai prigąsdinome, jog tokios publikos, kokia buvo G (o Paulas penktadieninį tūsą pavadino nenusileidžiančiu geriausiems jo setams Blue Note’se ar Manhattene), Palangoje tikrai nebus, ir garsas ten toli gražu ne toks… Na, išties, ir vakaras buvo neypačiai koks. Kur ten žmogus pagrosi normalei, kai skrandyje teliuskuoja milijonas alaus, miegota buvo 20 minučių, pafai fonuoja, monitorius žviegia į dešinę ausį su 0,5 sekundės vėlavimu, o publikos matai tik ketvirtadali, nes likusią dalį užstoja kokios nors ten kolonos ar panašiai. Ir lijo dar! Ir apsauga labai negeranoriška, Šiaip publika, susirinkusi G Šachmatinėje, nelabai kuo skyrėsi nuo Vilniaus, nes, nepaisant keletos durnelių su savo blatnom mergom, lakančių šnapsą prie staliukų, visi buvo labai korekt. Paulas grojo su trejetą valandų su pertrauka, o jam mačijo šaunusis house kareivis Pepe. Viskas buvo kur kas ramiau, nuspėjamiau. Tiesą sakant, miegas nugalėjo, ir palikau Gravity pats pirmasis iš tų, kurie jį paliko paskutiniai.

Visas sekmadienis pulsavo galvoje lyg pūslė, brazilijavokietija valio! Čalačuši, Adžahuri… Senas geras citroenas vežė patikimai, o sekmadienis baigėsi tuo pačiu ritmu, šeštą valandą ryte, kažkam už trijų valandų darban, kažkam po penkiolikos valandų groti už tūkstančio kilometrų… Paulas išskrido, tačiau žadėjo grįžti rudenį. Na, jei kas nors labai norės.