Kad Vilnius – sostinė, man tapo aišku kažkur 1984 metais, kai palikęs ramybei pajūrį, atsivilkau čia stoti į savo gyvenimo pirmąją klasę. Tuomet, žinot, nebuvo nei house, nei techno, nei narkotikų, jei tikėti viena liaudies deputate, netgi sekso. Parduotuvėje visąlaik būdavo tik vienos rūšies pienas, dvi rūšys sūrio, ir vargo bau niekas nematė. O štai kad Vilnius – tikrai sostinė, pradeda po truputį aiškėti jau nuo šio rudens. Vienu metu vykstantys du konkuruojantys masiniai renginiai + standartinis G paketas, pridėkite įvairias gertynes, išsimėčiusias fraktalais po senamiesčio paletę, keletas puikių (turbūt) klasikinės muzikos vakarų, pora pusėtinų kino filmų premjerų – puikiausias rinkinys penktadieniui.
Tačiau sistemos visgi trūksta. Nuo pat šešių reikia laužyti galvą, kviestis pagalbon draugus, mesti monetą, badyti pirštais padėliotus flajerius, skambinėti rengėjams, išsiprievartauti rekomendacijas etc. Galų gale, susiklosčius aplinkybėms, kaip starto punktą pasirinkome Maironio 3. Ryralio religion.
Tiesą sakant, tampant ausį link durų, nieko ypatingo ir patrauklaus nepastebėjau. Dunksėjo nelabai priimtinas beatas, triukšmingos paauglės grūdosi link durų, lynojo, bilieto kaina irgi nežavėjo. Palengva pradėjome austi mintį link Ore Gruv, tačiau staiga čiūžtelėjo keletas taksi, iš ten pradėjo sunktis žmonės pavargusiais ir nusivylusiais veidais, tačiau puikiu makiažu bei dressedtopartyfunkyraunchy rūbeliais. Neįleido, žviegė girta mergiotė. Nieko nuostabaus, primečiau. Nėra vietų, bylojo liaunas istorikas. Nieko nuostabaus, pagalvojau. Ir truktelėjau link įėjimo.
Įėjus vidun, iškart prisiminiau kažkokio vyruko dainą „Deep deep underground“. Na žinote, daug erdvės, daug neaiškų skylių sienose, prabanga plynėje (tulikai, „čano“ baras)… Tačiau prisiminus tusus, vykusius ten anksčiau, situacija išties pagerėjo. Tačiau vienas dalykas itin nervino – tvyrojo tokia tamsa, jog nei kur eini, nei ką sutinki, įžiūrėti nebuvo įmanoma. Kada gi bus atsisakyta to 1987 metais kvepiančio įsitikinimo, jog tamsa – jaunimo draugas ir kiekvienoje tusovkėje turi tvyroti miglota prieblanda bei dūmų kamuolys. Garso mažoka, o manevrai ties 80Hz apskritai buvo nutraukti. Blankiu polietilenu ištampyta pertvara, nelabai aiškios medžiagos gultai-šezlongai-kėdės, pakabos (puiku), agitbrigadinė diskožokėjaus pakyla. Langai su žvakutėmis ir smilkalų kubeliais (vėlines, mergyte…), keletas visai smagių, maišais šiukšlėms aptrauktų ofisinių kėdžių. Įsitaisau vienoje ir bandau įsivažiuoti. Po truputį save raminu, jog tuoj viskas susitvarkys, ir žiūrėk tu man, staiga viskas pradeda keistis. Tą neramų ir varginantį beatą keičia kažkas smagiai kvepiančio ir svaigiai plevenančio ore, ne, tai ne easy, tai greičiau heady… Rithma iš om records. Kartais primetu apie tokią galimybę turėti kažkokį tai divaisa, kuris turėtų bent 20 loop slotų, į kuriuos galėtum isirašyti tam tikrus gyvenimo momentus, ir vėliau, gyvendamas savo 74 metų (jūsų, beje, nestebina, jog vidutinė gyvenimo trukmė ir audio cd telpančių minučių kiekis yra aprašomas tuo pačiu skaičiumi?) gyvenimą, kartas nuo karto tiesiog paleidi tą loopą, ir leidi jį tol, kol pasisotini… Maksimalistai, ko gero, pageidautu neriboto loop slotų skaičiaus, realistai pasitenkintu dešimčia. Šias penkiolika minučių, išsitęsusias į gerą valandą, norėčiau turėti kur nors savo smegeninės RAM‘e. Visas tas svaigulys apie čakras, nirvaną, ekstazę, žodžiu, kas tik norite – buvau prieinamas visiems dvasinio svaigulio apibūdinimams. Trumpai tariant, vyrukas suplėšė atsakantį setą. Beje, nemačiau, kokia tvarka vyko pasikeitimai pilotų kabinoje, bet iš visko supratau, jog vakarėlio pabaigoje posėdžiui vadovavo Karalius. Šimtaprocentinis taiklumas – iš 5 mano girdėtų jo pasirodymų 5 tikslūs pataikymai tiesiai į taikinio vidurį. Į obuoliuką. Širdutę. Pyp!
Pusė šešių. Tie mano minėti gultai-kėdės. Pritupia apsauginis: „Atsiprašome, tačiau mes jau užsidarome“. Nėr čia ko atsiprašinėti, tingiai numetu, pakylu, ir išeinu į blankų šeštadienio rytą. Užmazgau mazgelius ant visų tų kanalų su kosmosu, išjungiu savo divaisą su loopais, sulaukiu takso ir grįžtu namo. Dar liko pusantros paros. Su trupučiu.
Lapkričio 7, 2002 21:41
zhinai gal ir neblogai (chia ash apie tava rashymo stiliu). bet kazhkeip tokis jausmas, kad tu atverei, pamatei i psio… su interjeru viskas tvarkoj, pakankamai vaizdzhiai chia mimi nupaishei, bet ta dalis kur apie toosa kazhkur dingo(?) tipo, prishli, uvidieli i usnuli… o gal tas atvejis, kai buvo taijp super, kad truksta zhodzhiu…:)