Boogaloo 8 years aniversary @ Neringa

Boogaloo. Kuo toliau, tuo daugiau kontraversiškų nuomonių sulaukiantis reiškinys, nepaisant to, gyvuojantis jau aštuonis metus. Ir, kaip nebūtų pikta kažkam, visai sėkmingai. Penktadienį po skambiu pavadinimu ‘8 years anniversary’ skambiai pižoniškame bare rinktinei ir nevisai publikai buvo pravestas šokių muzikos vakarėlis.

Na, kitaip gal nelabai ir verčiasi liežuvis vadinti. Apskritai, sunkoka yra rasti tinkamą ir nekeliantį jokių pašalinių minčių tūso-danceparty-skačkių-reivo-šokių-guliankių pavadinimą, todėl yra vartojami praktiškai visi ir gausiai. Kažkas būtent tokio neapibūdinamo vyko ir penktadienį. Ne, aš nesileisiu į svaiginančias panegirikas ir kavenską E tipo svaigulį “Ačiū Juozui Antanui Petrui ir Onai_Marijai_Kazilionienei iš Antavilių S.P. bei armonika tą vakarą grojusiam Bladukui iš Rietavo, buvo axu**nai zaja***!!!”. Tiesiog viskas buvo labai sunkiai suvokiama, netikėta bei… Net nežinau, ar buvo smagu. Nesu tikras. Taip ir nesupratau.

1. Įėjimas.
Rūbinė yra fantastiškas dalykas. Netgi tada, kai reikia laukti, kol kas nors susipras palikti šalia esantį restoraną ir atlaisvinti pakabą. Deja, nebuvo bogaloo Dievo – toks apsauginis yra, kuris vertas šios pravardės. Nors, beje, jis turbūt net nenutuokia, kodėl taip vadinamas. Vietoje jo – eiliniai banalūs siaurapročiai apsauginiai, pro kuriuos praeiti nesumokėjus yra taip paprasta, kaip į batų parduotuvę. Na, bent jau dėkui, kad tikite įvairiausiais paistalais.

2. Pradžia.
Itin didelės eilės prie durų kaip ir nemačiau, o įėjęs netgi radau pora laisvų vietų sau ir savo mergaitei, visiškai laisvą priėjimą prie baro bei astronomines naktinio klubo kainas. Ma jį bala, primečiau, nors prisigėrusių nebus. Šokių aikštelėje – štilis, sukasi ratu kelios megytės kaip uogytės, tipiškas boogaloo kontingentas, drožiantis grindinį nuo pat pirmų akordų ligi 12 vakaro (iki kol trulikai važinėja). Trumpam prisijungiu patrypčioti. Hmm, kažkaip dar nesigauna. Vėliau išaiškėjo, tai praktiškai buvo paskutinės 20 minučių, kai boogaloo buvo tas boogaloo, kurį mes įpratę matyti.

3. Tualetas.
Ar dėl nepažįstamos aplinkos (ar žinote kad dauguma gyvūnų, pervežtų į jiems nepažįstamą erdvę/aplinką, kurį laiką nesutinka savanoriškai maitintis), ar dėl nepatogaus išplanavimo tualetas buvo virtes tikrų tikriausia herbalinių produktų vartojimo spec. zona. Čia buvo galima pasikeisti popieriukais, pasidalinti turimu turtu, papostringauti apie svaigalų rūšis, prisirinkti vertingų patarimų sodininkams ir pan. Palubėmis iš tualeto kabinų kamuoliais virto dūmai, iš po durų kyščiojo kelių skirtingų batų nosys, žodžiu, tulikas buvo labai gyva vieta.

4. Publika
Pačioje pradžioje teko garbė prisėsti netoli dviejų visiškai nieko nenutuokiančių gyvenimo saulėlydį pirštų galais siekiančių eurokratų iš, tarkim, Belgijos arba Vokietijos. Bičai sėdėjo akivaizdžiai nuobodžiaudami, pasistatę po taurę sauso balto vyno. Su siaubu akyse stebėdami ratais besidalinančius paauglius, galų gale vyrukai susiprotėjo, kad derėtų visgi pereiti gatvę ir paieškoti prieglobsčio Enrique Iglesias, kiaurą naktį raudojusiame iš Liefjueinijen Vaild, glėbyje. Į jų vietas stryktelėjo jaunieji degtinės mėgėjai, apsiginklavę keliais buteliais auksinės.

Įprastinį boogaloo elektoratą šį kartą stiprai atmiešė įvairaus plauko publika, susirinkusi išskirtinai pakviesta, ar sugundyta skambaus jau minėto pavadinimo. Netrūko ir standartinio “Neringos” klientūros būrelio. Na, tiesą sakant, kuo įvairiau, tuo geriau. Bent jau blogiau tai tikrai nebuvo.

Gi kitame salės gale, pasislėpę nuo mirtingųjų, lindėjo įvairūs įvairiai žinomi įvairios reputacijos įvairūs bičai, bičų bičės, bičės ir ju bičai. Vieta, beje, pasirinkta itin gudriai ir vykusiai, todėl vakarėliui įgalėjus, jų vietas užėmė itin seksualiai nusiteikes jaunimas, uždavęs šiokį tokį supertoną ir šokių aikštelei.

5. Muzika
Čia, turbūt, pati įdomiausia dalis. Be jau minėto Boo raregroovinio funko pačioje pradžioje, dar turėjome itin smagų pasišokima su Rimu Šapausku. KEELEF – AHAAHA!!! PYYP PYP, PYP PYYP!!! Kažkaip noromis nenoromis trūktelėjo atgal, i 1994 metų Menininkų namų kavinę “Menininkai”, kur ex-tasty stiliaus vagone 50 žmonių smaukėsi po šaltas betonines grindis, apduje nuo pigaus Sangria ir Gorbachiov kokteilio, pilni vienodų rūpesčių, visi daugiau mažiau vienodai apsirengę, rūkantys vienodas pigias jugoslaviškas cigaretes… Tačiau, ko gero, didžioji dalis besiraukančių salės pakampiuose visgi nelabai suprato, prie ko buvo KLF. Galbūt todėl vertinimai buvo labai nekokie. Sakyčiau, ganėtinai nuobodžiai pasirodė Denis Smirnoff, nevisiškai tiksliai pataikydamas į vakarėlio temą. Kažkoks bespalvis ir nekonkretus zyzimas pasirodė ganėtinai atbaidantis. Na, gal antroji jo pasirodymo dalis buvo kiek labiau vykusi. Šį kartą norėčiau atsiprašyti ponulio 2fresh už prieš pusmetį išreikštą kritiką jo asmeniui – nuostabiai sudėliotas koveriųremixųoverbeatų puzzle ir mini pingpongas su Boo (bent jau man taip pasirodė) buvo vakarėlio kulminacija. Labai retai kada išgirsi kokybišką bigbeato ir funko derinį. Pridėjus objektyviai pavykusį scratchą (o gal ten buvo Mamania, kurį puse korpuso lyg ir mačiau stovinti šalia) ir šiaip, gražią šypseną veide, tai buvo geriausia, ką pavyko išgirsti tą vakarą.

6. Apibendrinimai, išvados ir prašymas
Spėju, kažkam vakarėlis buvo tikrai vykęs, kažkam galbūt sukėlė tik liudesį, kažkas apskritai į tai nekreipia jokio dėmesio, dar viena diena ir tiek… Na, jei taip gerai pamasčius, sukaktis teoriškai turėtų būti geriausias crew vakarėlis metuose, o tokiu be jokių abejonių buvo Legendary Deep Funk su Keb Darge. Nors tematiškai ir idėjiškai tik šis renginys išties daugiau mažiau atspindėjo visą spektrą boogaloo “draivo” istorijos.

Negatyvizmas ilgą laiką buvo suaugusiųjų prerogatyva. Iniciatyva, nestandartinis priėjimas prie įprastinių dalykų, optimizmas ir maksimalzimas – tai priskirtina jaunuolio amžiui. Tačiau, ko gero, technokratiškėjanti visuomenė, laisvai prieinamos informacijos kiekis bei totali lingvistinė demokratija verčia perkainoti vertybes. Postpanko periodu sužydėjęs šypsnio kultas pastaruoju metu virsta į vis įkyresnį niurnėjimą. Tai nervina. Galų gale, kaip taisyklė, tai daro žmonės, kurie visiškai nieko neišmano, kurių požiūris po kelių metų kardinaliai pasikeis, tačiau – jų nuomonė matosi aiškiai ir riebiai. Ir tuo labiau, turi įtakos kitų žmonių nuomonei. Lašas sarkazmo ir cinizmo niekada nemaišo, tačiau nereikia vaidinti čia Londono – lyg turėtume 100 naktinių klubų ir 600 didžėjų. Suprantu, kad per ašaras iš tėvų išlupti 50 litų “knygoms” yra galbūt per didelė investicija į nepavykusį tusą, tačiau būkite geri – nedarykite klaidos, nežeminkite tų žmonių, kurie kažką daro, ir daro ne sau, o jums patiems. Nes žiebes koja į grėblį, stopudovai gausi į kaktą kitu galu.