Paul Murphy @ Cafe de Paris

Tai buvo vienas keisčiausių ir sunkiai su kuom nors sulyginamų vakarų. Niekur neskelbtas, neorganizuotas ir nerengtas Paul Murphy koncertas (tikrąja to žodžio prasme) nušlavė visus jo anksčiau sugrotus setus @ G, G lounge ir Cafe de Paris.

Vakaras prasidėjo su Vidžiu, pagreitį įgavo su Ricku, o sulig pirmaisiais PM brūkštelėjimais prasidėjo tikra feerija. Iš dievažin kokių gelmių lupti vinilai penkių minučių intervalais stumteldavo keletą metrų aukštyn visą barą, publika įkaitusiais veidais draugiškai dviem ketvirtinėm lingavo į taktą, kone voodoo ritualus primenantys šokiai siautėjo tuose pustrečio kvadratinio metro, kurie šios kavinės išplanavime yra skirti praėjimui, pastovėjimui ir šokiams vienu metu… Stumdydamas savo paliegusias kojytes po grindinį, nedrįsdavau pakelti akių nuo kažkokių trupinių ant žemės, kadangi gėdijausi savo ekstazės, o aplink besiblaškantys draugai kartas nuo karto jausdavo pareigą prieiti ir kvailai šypsodamiesi paklausti “kaip jautiesi?” Tuomet aš pakeldavau akis nuo tų trupinių (ten berods kažkokia bulkutė buvo, jei kam nors labai įdomu, parašykite man laišką, pabandysiu prisiminti tiksliau :), o kolega, supratingai vypsodamas, įžūliai žvelgė man į akis ir nebyliai tyčiojosi iš mano bejėgiškumo… Iškėlęs aštriausią pasaulio kardą PM smogė per visą banalumo, kičo ir diletantizmo mazgą, ir labai norėčiau tikėti, jog tas vakaras galėjo pakeisti nors keletos žmonių įsivaizdavimą apie muziką, nors šiaip tai sunku tai padaryti per kelias valandas.
Žinote, nedrįstu abejoti, jog kai praėjus kuriam laikui to vakaro dalyvių paklaustumėte, kaip ten kas buvo, nelabai ką padoraus išgirstumėte. Maždaug panašiai padrikus sapaliojimus, su nedidele doze sarkazmo – tipo, bičas, nežinai ką praradai…