Booralio @ Gravity

Visuomenėje egzistuoja įvairūs šeimyniniai reiškiniai. Šeimyniniai filmai, šeimyniniai ginčai, šeimyninės picos… Prie visos šios šeimynos galime pradėti priskaičiuoti ir šeimyninius vakarėlius. Šeimyninis vakarėlis – tai tokia šventė, kurios metu jautiesi lyg kažkieno vestuvėse ar giminės susitikime po vidurnakčio, kai visi jau gerokai „įšilę“ baubia šimtą kartų dainuotas dainas ir tokiu būdu atiduoda duoklę senosioms reivo tradicijoms. Jei mėgsti dalyvauti panašaus pobūdžio „vakaruškose“, tą šeštadienio vakarą tu tikrai turėjai būti kartu su manimi „Gravityje“.

Booralio – savo skambesiu keistas, bet kažkodėl visai nestebinantis lietuvių kalbos naujadaras. Ir „Boo“, ir „Ralio“ dalims atstovaujančios subkultūros iš esmės yra kažkuo panašios – tiek viena, tiek kita į savo apeigas sutraukia ne po vieną dešimtį gerbėjų, o ir tas apeigas gaubia kažkokia ypatingai jauki ir melancholiška aura. Naudojant paprastą, net ir eiliniam Vasiai Perestukinui prieinamą matematinę formulę 2×2, atrodytų, kad ir tų gerbėjų, ir tos auros turėtų būti du kartus daugiau. Bet ar tikrai ?…

Jau važiuodamas taksi meldžiausi, kad matematinė formulė būtų šiek tiek pakoreguota – nors šeštadienio diena buvo išties pavasariška, stovėti prie įėjimo neturėjau noro. Ir tai pavyko idealiai – jau po kelių minučių prie rūbinės žaidžiau žaidimą „Kas yra kas“ – dairydamasis į publiką bandžiau atskirti, kurie yra „Boogaloo“ gerbėjai, o kam labiau prie širdies „Ryralio“ vaikinai. Laimėtojas – „Gravity“, nes esminių skirtumų niekaip nepavyko įžvelgti – šokių aikštelėje judėjo nemaža krūva vienam vakarui lyg ir atjaunėjusio G-kontingento, o savo jėgomis labiau pasitikintys lipo ant privilegijuotųjų pakylėlės ir nevaržydami savęs kartais sugebėdavo pakartoti vieną kitą judesiuką iš Arnoldo Lukošiaus repertuaro.

Prie pulto gi tuo tarpu vyko neaiškus judėjimas – nespėsi akimis sumirksėti, o situaciją valdo vis kitas stebuklingojo ketvertuko narys, lyg Velykų zuikis iš kažkur traukiantis plokšteles, jau nuo pirmųjų akordų salėje sukeliančias 12 colių muzikinę hipnozę, kurios metu lūpos tyliau ar garsiau ištaria „may the funk be with ya“. Tie, kuriems prie širdies artimesnė lietuviškos šokių muzikos istorija, galėjo jaustis kultūriškai patenkinti išgirdę ir mano vaikystės dievuko Sel‘o Egio balsą.

Visgi ilgainiui tokia muzikinė maišatis ir savotiškas pageidavimų koncertas pradėjo nusibosti – šėlsmas šokių aikštelėje palengva rimo, o prie rūbinės vinguriavo vis didesnė savo apdarų laukiančiųjų eilė. Supratęs, kad nieko naujo šį vakarą mano ausys neišgirs, jų pavyzdžiu pasekiau ir aš. Toldamas G koridoriumi lyg ir girdėjau kažką iš „Pet Shop Boys“ repertuaro…