Scanoramos skanumai

Jeigu prieš tai vykusiose Scanoramose žiūrovai buvo viliojami tokių garsių režisierių kaip Larsas von Trieras, Aki ir Mika Kaurismäkiai, Bentas Hameris, Lukas Moodyssonas ir t.t. retrospektyvomis, šiemet to sąmoningai atsisakyta. Europos kino akademijos narė Gražina Arlickaitė iš įvairių festivalių prižvejojo perspektyvių, naujų ir jaunų talentų filmų.

Prižvejojo daug ir įvairių. Festivalio metu rodomi 82 filmai (50 iš jų – ilgo metražo), iš viso per tris miestus įvyksta 190 seansų (stengiuosi rašyti esamuoju laiku, nes nors festivalis ką tik baigėsi Vilniuje, dabar vyksta Kaune, ir dar vyks Klaipėdoje). 22 filmai prisikiriami prie naujienų, o kiti suskirstyti į įvairias programas. „Ibsenas ir kinas“, skirta 100-sioms Henriko Ibseno mirties metinėms, rodo filmus apie ir pagal šį Norvegų rašytoją ir dramaturgą. „Juokas Šiaurėje“ bando įrodyti, kad skandinavų filmai nėra tokie niūrus ir juodi – kokie jie ir yra, kaip per spaudos konferenciją pastebėjo Gražina Arlickaitė. Specialioji dokumentikos programa „Neišgalvotas gyvenimas“ lietuviams pasakoja neįtikėtinas istorijas ir įrodo, kad dokumentika neprivalo būti poetiška. „Scanoramos klasika“ kiek nustebina – seniausias programos filmas sukurtas 1987-aisiais. Dvi retrospektyvos iš arčiau žvelgia į aktorę Lena Endre ir režisierių Dagurą Kári. Trumpametražių filmų naktis „Šiaurės pašvaistė“ tampa sėkmingiausiu Scanoramos reginiu. Prie šiaurės šalių kino prisiglaudžia ir Austrijos miesto Linco, 2009 kartu su Vilniumi tapsiančio Europos kultūros sostine, festivalio programos „Crossing Europe“ (Kertant Europą) filmas „Kontaktas“. Programą „Kertant Europą“ ateityje planuojama plėsti – Lietuvoje rodyti geriausius rytų Europos filmus, o į Lincą siųsti lietuviškus – bet kol kas tai tik ateities vizijos. Žodžiu, filmų tiek daug, kad norint visus juos pamatyti reikia „pasiimti“ atostogų, ką juokais ir pasiūlė padaryti Gražina Arlickaitė minėtos spaudos konferencijos metu.

Atidarymas ir uždarymas

Iš Vilniuje festivalį atidariusio Baltasaro Kormákuro filmo „Maža kelionė į dangų“ išėjau itin piktas. Mano subjektyvia nuomone, filmas peržengė ribą ir pasityčiojo iš pagrindinių žmogaus vertybių. Manau, kad tokio tamsaus žanro filme nedera scena, kai komiškai parodoma sudegusio lavono kojos sutreškėjimas. Režisierius kurdamas filmą turėtų jausti ypatingą atsakomybę už jį, pagalvoti, kaip tai paveiks žiūrovą. Žinoma, aš neturiu omenyje, kad reikėtų sugrąžinti Hayso kodeksą, ir apskritai nekalbu apie menines priemones – tai jau kiekvieno kūrėjo ir žiūrovo tolerancijos ir požiūrio reikalas – tačiau suformuota filmo mintis juk neturėtų tiesiogiai skatinti žudytis, ką pamačiau šiame filme. Atmetus emocijas: filmas profesionalus, stilingai nufilmuotas, įtikinamai sukurti, dėl to paties stiliaus paryškinti herojai, o lietuviams filmas yra, ar bent jau turėtų būti, įdomus dėl aktoriaus Vlado Bagdono sukurto vaidmens.
Festivalį uždarė taip pat niūrokas filmas – „Sušalęs miestas“. Šio filmo režisieriaus Aku Louhimies ankstesnis filmas „Sušalusi žemė“ praėjusių metų Scanoramoje žiūrovų buvo išrinktas geriausiu. „Sušalęs miestas“, visų pirma, yra puikus įrodymas, kad gerą filmą galima sukurti ir su minimaliu biudžetu. Režisierius susitikimo su žurnalistais, būsimais kino menininkais ir šiaip visais norinčiais – žmonių, deja, susirinko ne itin daug – metu papasakojo, kad šio filmo biudžetas mažesnis nei šimtas tūkstančių eurų, aktoriai už darbą net neėmė užmokesčio. Daugumą aktorių apskritai pakeitė realūs žmonės – policininkai, greitosios pagalbos darbuotuojai ir kalėjimo sargai vaidino patys save. Tačiau filmas, nufilmuotas per dvylika dienų, su keliomis skaitmeninėmis kameromis, jau atrado savo žiūrovą ir yra apdovanotas flamandų ir Karlovy Vary festivaliuose. Pinigų stygių režisierius pavertė kone privalumu, viską nufilmavęs labai paprastai, net kiek buitiškai. Nors abu šie jo „sušalę“ filmai pasakoja žmonių, pasidavusių instinktams, istorijas, režisierius palieka žiūrovui vienokią ir kitokią išeitį, jo pozicija yra tokia, kad reikia keisti tokį pasaulį. Tokį pasaulį, kurio gyventojai „miršta tuo pat metu, kai gimsta“, kaip Mačiui iš draugo girdėtą frazę pasako jo sūnus.

Trumpametražių filmų naktis „Šiaurės pašvaistė“

Apie jau minėtą naktinę festivalio programą norisi pakalbėti daugiau. Per Šiaurės ministrų taryboje vykusį renginį „Antras antradienis“ Gražina Arlickaitė pasakojo, jog iš pradžių manė, kad šiam naktiniui seansui reikalinga ypatinga reklama, tad užsakė jam dešimt tūkstančių skrajučių. Tačiau jas bespausdinant jau buvo išparduoti pusė bilietų. Dėl tokio populiarumo Vingio kino teatre programa buvo rodoma dviejose salėse vienu metu, o Skalvijoje pasirūpinta pristatomomis kėdėmis.
Programa truko maždaug septynias valandas, tad tikrai sunku atsiminti visus filmus, nors ir pasistengta juos parinkti kuo skirtingesnius. Įvairi technika – nuo animacijos – pieštos, kompiuterinės ar „plastelininės“ – iki vaizdų mišrinimo, įvairūs žanrai, profesionalumas ir kokybė. Iš visų filmų man asmeniškai labiausiai įstrigo šie: „Uostytojas“ – dėl savo profesionalumo ir įdomių, gražių kadrų; „Be pavadinimo“ – dėl įdomios technikos – iš pradžių vaizdas rodomas tik fotografijomis – ir pagautos keistos slogios nuotaikos; „Matyti plaukiantį laivą“ – dėl gal ir banaloko, bet jautraus gyvenimo tėkmės įkūnijimo laivu.
Gražina Arlickaitė taip pat išsitarė, kad dėl tokio šios nakties populiarumo jai kilo mintis kitais metais surengti pilno metražo filmų naktį, per kurią Scanorama parodytų didžiausias Šiaurės šalių koprodukcijas. Šiais metais žmonių, kuriems kultūra priimtinesnė naktį, laimei artėja Vilniaus dokumentinių filmų festivalio „kino naktis su „Vasaros Media studija 2006“, vyksianti gruodžio pirmą dieną Skalvijoje, ir taip pat „Frankofoniškų trumpo metražo filmų naktis“, vyksianti guodžio aštuntą ir devintą dienomis Vingyje.

Priemiesčio šviesos

„Priemiesčio šviesų“ režisierius, be abejonės, yra žymiausias šių metų Scanoramos kūrėjas, turintis jau susiformavusį stilių ir savitą požiūrį į kiną. Tai Aki Kaurismäki, šiemet neleidęs „Priemesčio šviesoms“ atstovauti Suomijai Oskarams, taip boikotuodamas Bušo politiką (dėl tos pačios priežasties režisierius 2002-aisiais neatvyko į Oskarų ceremoniją pristatyti savo nominuoto filmo „Žmogus be praeities“). „Priemiesčio šviesos“, kaip ir kiti režisieriaus filmai, išsiskiria santūria vaidyba, o veiksmas rutuliojasi lyg atskirais etiudais, kuriuos sieja ne tiek siužetas, kiek atmosfera, muzika, veikėjai.
„Priemesčio šviesos“ – tai tragiška naivaus apsaugininko, suvilioto lyg iš kokio film noir išlipusios femme fatale, istorija. Bet istoriją režisierius pasakoja nemanipuliuodamas žiūrovo jausmais ar instinktais. Atvirkščiai, pagrindinis herojus filme atrodo gana kvailas, užsispyręs ir nejautrus, o jau minėtą suviliotoją norisi pateisinti net žinant jos kėslus – ji atrodo tokia graži, nekalta, jautri. Žodžiu, režisierius nesudramatino ir neidealizavo savo pagrindinio veikėjo – kaip kad kitas skandinavų režisierius Larsas von Trieras sudievino šokančiąją tamsoje. Dėl tokio veikėjo antipatiškumo žiūrovams sunku susitapatinti su juo; ko gero, būtent dėl šios priežasties po seanso Skalvijos kino centre filmą plojimais palaikė vos keli žmonės. Galbūt filmas žmonėms nelabai patiko ir dėl to, kad jis tuos pačius žmones ir kaltina – nejautrumu, apsimetinėjimu, sumaterialėjimu.
Šį niūrų, bet kartu labai viltingą filmą vėliau dar galima bus pamatyti Skalvijos kino centre.

Belaukiant 2007 Scanoramos

Tad tokie keli mano įspūdžiai iš 2006-ųjų Scanoramos. Džiaugiuosi tokio plataus masto festivaliu Lietuvoje, suteikta galimybe susitikti su perspektyviais kino režisieriais Baltasar Kormákuru ir Aku Louhimies, bei kitais svečiais, įdomia ir tikrai gausia filmų programa. Gražina Arlickaitė išdavė ir dar vieną savo „planą chuliganą“ – kitais metais surengti Baltijos šalių konkursinę programą, kurios filmus vertintų skandinavų šalių kino kūrėjai ir distributoriai, arba tik distributoriai. Prizas galėtų būti filmo distribucija šiaurės šalyse. Belieka tikėtis, kad tokie planai virs tikrove.