Fellinis ir jo filmai

Kai man buvo šešeri, žinojau, kad į klausimą, kokie kino režisieriai yra geri, reikia atsakyti – Tarkovskis ir Fellinis. Šios pavardės man skambėjo gana šiurpiai, jas tardamas įsivaizduodavau kažką labai rimto ir nelabai suprantamo. Prabėgo metai, bet į klausimą apie gerus režisierius vis tiek galiu atsakyti taip pat – tik jau dabar laikas išsiaiškinti kodėl.

Federico Fellini gimė ir užaugo Italijoje, Emilia-Romagna rajone, Rimini provincijoje, vidutinio pragyvenimo lygio šeimoje. Gimė jis 1920 sausio (january) 20 dieną, tad visai neseniai buvo jo gimimo metinės. Dar lankydamas mokyklą Fellini pradėjo piešti karikatūras; vėliau jas, o taip pat ir jo straipsnius spausdino laikraščiai.

Fellinis vėliau dažnai kartos, kad visi jo filmai yra apie jį patį. Taigi, atsiminimus apie vaikystę ir paauglystę Rimini provincijoje Fellinis taip pat išnaudojo filmams, ypač – „Viteloniams“ ir „Amarcord“.

1939 Fellini persikelia gyventi į Romą. Čia jis susižavi vodeviliu, kuriuo žavėsis ir dažnas jo filmų herojus. Romoje Fellinis sutinka ir veda Giulietta Masina, kuri vėliau jo filmuose įkūnis čapliniškasias Džiuljetą, Ameliją ir kitas. Karo metais Fellinis pradeda rašyti kino scenarijus, prisideda prie tokių garsių filmų scenarijų kaip Roberto Rossellinio „Roma, atviras miestas“ ir sunkiai išsiverčiančio į lietuvių kalbą „Paisà“ (maždaug – mažas miestelis).

1945 kartu su Alberto Lattuada sukuria pirmą savo filmą – „Varjetė šviesos“. Nors šiame filme varjetė galbūt ir daugiau negu poezijos, pastebėti Fellinio indėlį filmui nesunku.

Šį filmą seka pirmasis jau savarankiškai sukurtas filmas „Baltasis šeichas“ – keista, ironiška komedija apie miestiečių gyvenimą.

Su savo trečiu filmu „Viteloniai“ Federico Fellinis jau išgarsėja ir užsienyje. Vienas filmo veikėjų Rubini filmo pabaigoje sės į traukinį ir iš Rimini išvažiuos į Romą, ką ne taip jau seniai buvo padaręs pats Fellinis. Fellinis ir kituose filmuose savo alter ego pavadins vardu Rubini, pavyzdžiui: „Saldžiame gyvenime“ ar „Interviu.

Po trumpo epizodo Zavattinio suorganizuotame novelių filme “Meilė mieste” Fellini sukuria vieną gražiausių savo filmų “Kelias”. Čia Giuletta Masina sukuria naivios kvailutės merginos vaidmenį, įsimylėjusią cirko ant ratų artistą Zampano, kuris ją tiesiog nusipirko iš jos tėvų. Filmas nebanaliai išsprendžia istoriją, parodydamas, kad tas žiaurusis, atšiaurusis Zampano taip pat yra žmogus, kuris jaučia, myli, gailisi. Už šį filmą Fellinis gavo savo pirmąjį Oskarą.

Sekančiame savo filme “Apgavystė” Fellinis imasi teisinti dar neigiamesnius žmones – sukčius, visokiomis išradingomis apgavystėmis iš žmonių išviliojančius paskutinius pinigus. Labiausiai gėda vogti turėtų būti pagrindiniam herojui Augusto – pasak kolegų, jis jau per senas vagystėms. Tai vienas niūriausių ir, ko gero, ciniškiausių režisieriaus filmų.

Antrąjį Oskarą Felliniui pelnęs kūrinys “Kabirijos naktys”, kartais yra įvardijamas kaip paskutinis “vienišumo trilogijos” filmas. Tai tikrai jaudinanti istorija apie prostitutę, kuri ieškojo, bet taip ir nesurado laimingos meilės. Nuo ankstesnių dviejų filmų, kurie baigėsi pagrindinių heroju rauda ar riksmu, šio filmo pabaiga skiriasi kardinaliai – nors ką tik išduota, Kabirija, pradžiuginta praeinančių grojančių muzikantų, šypsosi.

Toliau seka “Saldus gyvenimas”, kurio pavadinimas – dolce vita – jau, galima sakyti, tapęs bendriniu daiktavardžiu. Šis pasakojimas apie aukštuomenės gyvenimą atnešė pasauliui ir dar vieną žodį – paparacis. Jis kilo iš filmo herojaus Paparazzo pavardės, kurio darbas buvo fotografuoti įžymybes. Šis kūrinys, apdovanotas Oskaru, žymi ir bendradarbiavimo su ateityje nuolatiniu Fellinio aktoriumi Marcelo Mastroianni pradžią.

Iškart po to į Fellinio filmografiją įsiterpia trumpametražis filmas “Daktaro Antonio gundymai” novelių filmui “Bokačio 70”. Nors ir trumpas, bet tai tikrai labai smagus ir įdomus režisieriaus kūrinys, pasakojantis apie daktarą Antonio, suviliotą iš milžiniškos nepadorios reklamos išlipusios Anitos Ekberg.

Dažnai kritikų vertinamas kaip geriausias tiek Fellinio, tiek apskritai kada nors sukurtas kino filmas – “8 1/2”. Fellinis šį autobiografiniais išgyvenimais paremtą filmą apie režisierių, kuris nebežino ką kurti, taip pavadino todėl, kad tai jo aštuntas su puse filmas (na, jei tikrai atidžiai skaičiavote, tai turėtų išeiti maždaug aštuntas su dviem ketvirtadaliais; bet, matyt, Fellinis neskaičiavo savo indėlio į epizodą filme “Meilė mieste”, o štai novelę filme “Bokačio 70” skaičiavo kaip pusę).

Sekančiame filme „Džiuljeta ir dvasios“ Fellinis dar daugiau žaidžia sapnais, vizijomis, atsiminimais, gilinasi į išduotos moters išgyvenimus. Nors ir ankščiau Fellinio herojai buvo ryškesni nei tikrovėje, režisierius kuo tuoliau, tuo labiau tolsta nuo realybės; nuo Rossellinio, neoromantikų pereina iki psichologo, filosofo, analitinės psichologinės kūrėjo Carlo Gustavo Jungo įtakos. Šis filmas taip pat yra pirmasis spalvotas Fellinio filmas.

Po to seka trumpametražis „Toby Dammit“, sukurtas novelių filmui „Neįtikėtinos istorijos“, pagal Edgaro Alleno Poe noveles; taip pat dokumentinis filmas televizijai „Režisieriaus užrašai“, kuris, ko gero, skirtas tikrai dėl Fellinio pamišusiam fanui.

1969 sukurtu filmu „Satyrikonas“ Fellinis pirmą kartą pasakoja istoriją, įvykusią ne XX amžiaus, o Romos imperijos laikų gyventojams. Šio filmo siužetas nėra visai nuoseklus, greičiau fragmentiškas – iš dalies lyg pakartojant senovinę Petronius knygą, pagal kurią Fellinis ir sukūrė šį filmą.

„Klounai“ – dar vienas Fellinio kūrinys televizijai, kuriam jis panaudojo savo atsiminimus iš vaikystės, susijusius su cirku. Šiame, kaip ir kituose vėlesniuose Fellinio filmuose vaidyba pinasi su dokumentika, pavyzdžiui, Anita Ekberg ir Federico Fellinis vaidina patys save.

„Roma“ yra pats nesiužetiškiausias Fellinio filmas, gal net reikėtų jį pavadinti eksperimentiniu. Čia Roma parodoma visa – nuo kunigų ir jų madų demonstracijų iki kekšių, nuo jauno Fellinio iki kino režisierių. Žiūrėdamas šį filmą jauti tarsi vojeristinį malonumą, panašiai kaip kavinėje klausydamasis svetimų pokalbių – tik tiek, kad čia tie pokalbiai ir kalbantieji daug įdomesni.

„Amarcord“ (tame rajone, kur užaugo Fellinis, italai taip taria žodžius mi ricordo, o šie reiškia – „prisimenu“) – dar vienas pripažintas Fellinio šedevras, įvertintas ketvirtu Oskaru. Niekada nesuprasi, kiek tikrų faktų, kiek režisieriaus fantazijos yra jo filmuose, tačiau akivaizdu, kad filmas pasakoja apie Fellinio vaikystę jo gimtajame Rimini. Tokios scenos, kaip į medį užsilipęs dėdė, rėkiantis „Vogliooooo uunaaa dooonnaaa!!!“ (noriu moters) ar vaikai, grojantis įsivaizduojamais instrumentais, kurie skleidžia tikrą muziką yra tiesiog neužmirštamos.

1976 Fellini sukuria „Casanovą“, suvedžiotojaus vaidmenį skirdamas Donaldui Sutherlandui, kuris jau ir prieš trisdešimt metų nebuvo ypatingas gražuolis. Galbūt dėl to kartu su kiekviena nauja šio mergišiaus moterimi tu tiki, kad jis tikrai ją įsimylėjo ir štai dabar jau pradės keisti savo gyvenimą – ko niekada taip ir nebus. Filmas išsiskiria iš kitų Fellinio filmų ir tuo, jog aktoriai – anglai, taigi ir kalbatys angliškai, o ne itališkai.

Sekantis Fellinio kūrinys stebina jam nebūdingu kuklumu – beveik visas kūrinys nufilmuotas viename interjere – bažnyčioje, kurioje vyksta „Orkestro repeticija“. Galima vertinti siužetą ir kaip politinę, ir kaip filosofinę alegoriją; kaip bebūtų, filmas nėra toks įdomus, sodrus kaip kiti Fellinio darbai.

„Moterų miestas“ pasakoja apie vyrą – Marcelo Mastroianni – tarp daugybės moterų. Tai linksmas filmas apie lytiškumą, tačiau tikrai ne šedevras. Kuriant šį filmą mirė kompozitorius Nino Rota, kūręs muziką visiems Fellinio filmams nuo pat „Varjetė šviesų“.

1983 sukurtame filme „Ir laivas plaukia“ Fellinis į laivą susodina labai skirtingus personažus, kurie visi lydi garsios operos daininkės pelenus į jos gimtąją salą. Filmo pabaigoje, laivui skęstant, visi šie žmonės dainuoja – ir tai, žinoma, skamba daug tikriau nei muzikantų grojimas skęstant Titanikui.

Filmu „Ginger ir Fredas“ Fellinis pliekia televiziją ir apskritai šiuolaikinę kultūrą už jos veidmainiškumą ir paviršutiniškumą. Taip pat prabyla apie senatvę – čia televizijos varjetė šou Fredą Astairą ir Ginger Roberts imituojančius šokėjus vaidina Giuletta Masina ir Marcelo Mastroianni – galbūt panašiai kaip jų herojai, prisimenantys savo geriausius šokius, aktoriai prisimena savo svarbiausius vaidmenis.

„Intervista“ – tai dar vienas Fellinio filmas apie save patį. Čia Fellinis rodo studiją, kurioje filmavo savo filmus – Cinecitta; vaidina pats save, rodo, kaip aiškina jaunam Rubiniui kaip vaidinti jauną Fellinį; žodžiu, siužetas painiojasi, vaidybinis žanras virsta dokumentiniu (tačiau visiškai atvirkščiai nei Barto „7 nematomuose žmonėse“). Šiame filme yra viena labai jautri scena, kai Mastroianni ir Ekberg, vaidinantys patys save, žiūri į „Saldaus gyvenimo“ kadrus, kai tame filme maudėsi baseine, kai buvo tokie patrauklūs, gražūs, jauni. „Interviu“ pabaigoje Fellinis apibrėžia savo kūrybą įšviesdamas studijoje spindulį – tiesa, tą daro burbėdamas, kad be tokios šviesios, viltingos pabaigos paprasčiausiai neįtiksi prodiuseriui.

Paskutinis Fellinio filmas „Mėnulio balsas“ vėl grįžta prie ankstesnių temų apie gimtąjį kaimą, beveik identiškai pakartoja kai kurias scenas iš „8 ½“ ir „Amarcord“. Filmas dar spėja nustebinti Roberto Benigni vaidyba, kurį dabar dažniau matome ekrane besimaivantį.

Šis ir apskritai daugelis paskutinių Fellinio filmų kritikų yra įvertinti neigiamai, palyginus su kitais jo filmais. Vis dėlto kiekvienas be išimties Federico Fellinio filmas turi gerbėjų, manančių, jog būtent šis filmas – geriausias pasaulyje.