PATI BLOGIAUSIA KALĖDŲ DOVANA

Rooseveltas Johnsonas šią pareigą gavo būdamas devynerių metų. Kai Jamesas Brownas trankydavosi po JAV, mažius Rooseveltas saugodavo jo drabužius. “Jei Jamesas pamatydavo, kad sugebi ką nors atlikti tobulai, darydavai tai visą gyvenimą. Man pasisekė labiau: iš drabužinės vaikigalio virtau back vokalo grupės nariu.” – pasakoja Rooseveltas, su Jamesu Brownu susidėjęs prieš daugiau nei keturiasdešimt metų. Tais svaigiais laikais JAV publika ėjo iš proto dėl soulo krikštatėvio, o prodiuseriai nedavė pinigų jo pirmojo live albumo įrašams. Jamesas Brownas už jį sumokėjo pats, įrašė Apollo teatre Niujorke, o dabar jis laikomas vienu sėkmingiausių gyvo garso albumų per visą muzikos istoriją. Padėjęs pamatus naujam muzikos stiliui, daugeliui muzikantų tapęs įkvėpimo šaltiniu gruodžio dvidešimt penktąją Jamesas Brownas mirė.

Tačiau kalbėti tik apie muzikinius Jameso Browno nuopelnus būtų per daug vienpusiška. Juk jis bene pirmasis po Martino Liuterio Kingo išdrįso viešai pareikšti “I’m black and I’m proud!”. 1996 metais interviu metu atlikėjas pripažino, kad vis dar egzistuoja rasizmas, ypač Amerikos didmiesčių skurdžiuose rajonuose. “Apie žmogų turėtume spręsti remdamiesi jo charakterio savybėmis, ne odos spalva.” – tvirtai pareiškė Jamesas Brownas.

Tiesa, jo paties charakteris buvo sunkus ir kartais visiškai nenuspėjamas. 1988 jis pakliuvo į kalėjimą už narkotikų laikymą, smulkų chuliganizmą ir grasinimą ginklu. Į laisvę soulo krikštatėvis išėjo 1991, atlikęs pusę numatyto bausmės laiko. Bet išėjęs vistiek liko nepatenktintas, mat jo nuomone, vienintelis nusikaltimas, už kurį jis atsakingas, yra buvimas Jamesu Brownu. Manoma, kad prie tokio ankstyvo žvaigždės paleidimo iš kalėjimo prisidėjo ir agresyvios fanų skanduotės “Laisvę Jamesui Brownui!”.

Pseudonimą soulo krikštatėvis atlikėjas susigalvojo pats. Nes jam pradėjus kurti, tokio stiliaus dar nebuvo. Jis įsitikinęs, kad terminas “soul” atsirado vien tam, kad apibrėžtų kuriamą muzikos stilių. Viename interviu paklaustas, kaip pats įsivaizduoją soulą atsakė plačiai, nors kiek naivokai: “Soulas yra gilus, labai gilus jausmas. Soulas yra tai, kas visada lieka šalia tavęs kad ir kur būtum. Soulas yra tikrasis tu. Soulas yra tuomet, kai jauti, kad Dievas tave stebi ir jeigu padarysi klaidą ar ką nors bloga kitam, soulas padės suprasti, kad padarei kažką ne taip. Soulas verčia labiau bijoti Dievo.”
Beje, pasak Jameso Browno, soulą turi visi, tik pas kiekvieną jis kitoks.

Kai aš mirsiu, prisipažino soulo krikštatėvis, noriu kad mane atsimintų kaip tą, kuris iš prasto padarė geriausią. Gimęs per Didžiąją Depresiją, Jamesas Brownas vaikystėje rinko medvilnę, blizgino batus.. Kol sutiko Bobby Byrdą, gospelo choro lyderį. Šis, pamatęs Jameso balso galimybes, pasiūlė prisijungti. Vaikinai taip ir būtų dainavę religines dainas, jei ne FATS DOMINO koncertas, po kurio jie nusprendė sekuliarizuoti savo repertuarą. Taip gospelo choras virto Jameso Browno instrumentine-pritariančiąja grupe THE FLAMES. Kaip tvirtina kritikai, atlikėjas iš karto tapo muzikos legenda. Nes pakeitė net tris muzikos stilius per tris dešimtmečius: soulą šeštajame, funką septintajame ir repą hipių virusu sirgusiame aštuntajame dešimtmetyje. Ankstyvosiose Jameso Browno kompozicijose išryškėjusi gospelo ir bliuzo mišinio nulemta kitokia nei įprasta struktūra davė pradžią tyram funko skambesiui.

Nepaisant neįtikėtinų muzikinių inovacijų, soulo krikštatėvis visiškai nemokėjo skaityti natų, neturėjo nei menkiausių muzikos teorijos žinių. Repertuarą Jamesas Brownas ruošdavo katrtu su muzikantais, kurie turėjo džiazo muzikos ištreniruotą klausą ir sugebėdavo pagal dainavimą atrinkti tinkamus akordus. Liudininkai pasakoja, kad atlkėjas nebūtų galėjęs repetuoti su muzikantais, kurie grotų pagal muzikines dermes, prieš akis pasidėję lapą su natomis. Tačiau jo grupėje visuomet būdavo bent vienas, puikiai išmanatis muzikos teoriją. Jis turėdavo Jameso Browno sukurtas dainas užrašyti ant popieriaus, kad vėliau kiti galėtų jas pagroti.

Kai Jamesas Brownas įžengia į studiją, studija tampa scena. Kiekvienas muzikantas jaučia jo buvimą šalia ir groja kitaip. Trumpas Jameso Browno monologas iš albumo įrašymo sesijos: “Kas įrašė šią boso partiją? Čia nėra nė trupučio Jameso Browno. Žinote kodėl? Todėl, kad manęs nebuvo patalpoje, kai šis mėšlas buvo grojamas. Dabar viską perrašysime iš naujo.” Bet tuo pat metu studijoje buvusių žurnalistų teigimu, perrašyta boso partija nė kiek nesiskyrė nuo senosios…Dainas soulo krikštatėvis kurdavo spontaniškai, į procesą įtraukdamas aplinkinius žmones. Iš pradžių jis pasiskolindavo akinius, nes savus dažniausiai pamiršdavo namie. Tuomet sėsdavo ir maždaug ketvirtį valandos tylėdamas rašydavo. Baigęs eidavo prie mikrofono, kur dar ketvirtį valandos keistai šūkaudavo arba šnabždėdavo. Galiausiai sukviesdavo muzikantus į kambarį ir liepdavo groti pagal jo dainavimą. Po kelių valandų darbo Jamesas Brownas suokalibiškai kikendavo: turiu dar vieną hitą..

Taip nepastebimai lengvai kurdamas naujas dainas, Jamesas Brownas 1992 metais gauna Grammy apdovanojimą už gyvenimo pasiekimus, o 2005 jo gimtajame mieste Augustoje pastatoma bronzinė jo skulptūra. Maža to, 2006 metais Jamesas Brownas iškilmingai kviečiamas į Didžiosios Britanijos muzikantų šlovės muziejų… Soulo krikštatėvio apdovanojimų sąrašas velniškai ilgas, tačiau reikšmingiausias dalykas buvo ne statulėlės, o naujos muzikos krypties atradimas.