Kai jai buvo 12, ji surengė pirmąją personalinę parodą. Kai buvo 15, paliko gimtuosius Šiaulius ir išvažiavo į Vilnių. Dar po poros metų išvyko į Britaniją, o dabar laikinai gyvena Paryžiuje. Monika Bielskytė yra savamokslė menininkė, jos šeima neturėjo nieko bendra su menu, o tėvas dar ir dabar jos veiklą vadina “hobiu”, nors jos darbai buvo eksponuoti, Paryžiaus ir Stokholmo galerijose.
Madrugada, kai tamsu. Kyla vėjas, o tu bandai prisidegti paskutinę, gerokai padrėkusią cigaretę. Nusikeiki. Žiebtuvėlis voliojasi purve prie kojų. Giliai įkvepi ir atsimerki: dar valanda iki aušros. Ispanai tai vadina madrugada. Rytas dar neprasidėjo, o naktis jau baigėsi. Niekieno metas. Nuolat tai patirdamas nejučia daraisi kitoks nei tie, gyvenantys šviesoje.
Rooseveltas Johnsonas šią pareigą gavo būdamas devynerių metų. Kai Jamesas Brownas trankydavosi po JAV, mažius Rooseveltas saugodavo jo drabužius. “Jei Jamesas pamatydavo, kad sugebi ką nors atlikti tobulai, darydavai tai visą gyvenimą. Man pasisekė labiau: iš drabužinės vaikigalio virtau back vokalo grupės nariu.” – pasakoja Rooseveltas, su Jamesu Brownu susidėjęs prieš daugiau nei keturiasdešimt metų.
Vos tik iš dangaus pradės kristi pirmosios snaigės, išbėk į lauką ir užvertęs galvą į viršų pradėk jas gaudyti. Negniaužk stipriai delnuose – ištirps. Sugavęs kelias grįžk į namus ir atsargiai įdėjęs į stiklainį, (nepamiršk etiketės su data ir vieta) grūsk į šaldiklį.
Keista, bet Latvijos sostinė tą vakarą tingiai snaudė. Nebuvo ekstravagantiškų gotų, gatvėmis nesivalkiojo girti turistai ir nesikabinėjo prie vietinių norėdami išsiaiškinti, kur yra pigiausio alaus baras. Sakytum, įprastas pirmadienio vakaras, kai skauda širdį dėl prabėgusio savaitgalio, o burnoje dar likęs švelnus tiramisu skonis..