1 gram of eros @ Lietuvos energetikos muziejus

Jis prieina lengvais žingsniais, tada aštriu rankos judesiu kilsteli savo so 80’s so funky tamsintus akinius tam, kad gudriai mirkteltų prašydamas ugnies. Jam aštuoniolika, jai taip pat ir jie abu tvankioje naktyje, du metrai po žeme. Tvoja elektrotech, čia “1 gram of eros” požemis ir kai lipu laiptais į viršų žiūrėdama sau kelio matau, kas po sijonu mergaitės ateinančios link manęs.

Prieš renginį klaidžiodama Internete perskaičiau kruvinomis forsų ir reiverių kovomis kvepiantį organizatorių teiginį: “į renginį nerekomenduojama eiti apsiavus avalyne, dėl kurios laisvas judėjimas tampa komplikuotas (merginoms – aukštakulniai, vaikinams – “lakierkos”). Rekomenduojama avalynė – patogūs sportbačiai. Jei esi minėtos komplikuotos avalynės gerbėjas (-a) ir negali su ja išsiskirti, nedelsiant ištrink šį laišką, o vasario 9 dienos laisvalaikį suplanuok pagal įprastinius savo pomėgius…”
Skamba įdomiai, įskaitant tai, kad pora vaikinų iš Black Strobe (t.y. Arnaud Rebotini ir Ivan Smagghe) jau apsilankė klube “Gravity”, po naujo nario Siskid apsilankymo galime teigti, kad liko tik būgnininkas Benjamin Beaulieu. Beje, ne už ilgo jau žadamas Black Strobe debiutinis albumas. Tačiau laikas grįžti į penktadienio vakaro realybę.

Dešimties minučių trukmės kelyje iki durų galvoju apie savo vertybes ir nosį bešąlančią prie šaliko. Mus pasitinka iškilmingas pilies vaizdas ir daugybė žmonių. Trumpai užjaučiu minią prie durų (tos istorijos apie vaikiną, kurį apsauginiai stumdė į žmones – tiesa?). Mums pasisekė, einame be eilės ir dar gauname rausvą popierių parištą virvele, kurį vėliau parodžius apsauginiui pasisuka jo platūs pečiai ir atsiranda galimybė WC ieškoti ne lauke (-83C), o pasinaudoti tvanu viduje.

Laiptai viduje atrodo trapūs, kaip ir sveikas funkcionavimas laidų ir skardų labirintuose. Įspūdingos erdvės ir vamzdžių mazgai virš galvos kažką primena. O, Pete Tong, atrodo, tai – REIVAS. Pirmas mano reivas, kuriame prasilenkiu su Renata Mikalionyte.

Industrinės erdvės – nuostabios, raudoni sėdimieji kambarėliai irgi. Sėdėti nėra kada, reikia apsižvalgyti pastate. Jaučiu dvasinį poreikį pasikalbėti apie Klaipėdos “Baldus”, bet tada į man į akį vožia didžiulė lempa ir aš matau artėjantį juodą vamzdį su … baltais marškiniais. Tai ne klinikinės haliucinacijos, tai –TV kamera. XXI a. alkoholio prevencija droviems: retas drįsta vėliau žiūrėti į save ir 5 degtinės viename ir dar žinoti, kad tai gali pamatyti kiti.
Akies aklimatizacijai nebėra laiko: vakaro žvaigždė deda 2005 vasaros hitą Michael Mayer “I built this city” ir minia uždainuoja pilna gerkle. Vokiški prieskoniai nustumiami už scenos kartu su Partyzanais. Strobas draskosi, žmonės klykia, o apačioje – rūsyje važiuoja arklys po arklio. O draugai, parvežkite vėl glowstick’ų iš Londono!

Vienas hitas seką kitą ir aš jau nebesuprantu kuo skiriasi rūsio scena nuo apatinės: visur banging electrotechprogresive, visur žmonių minios ir rankos iškeltos į viršų, visa apimanti svaiginanti ekstazė manyje trunka iki penkių ryto. Žmonių perpus mažiau, kapoja vis dar taip pat. Žiovaudama ir stebėdamasi skaičiuoju savo išgertus redbulius, pakeliui palieku pirmą 2007-ųjų metų reivą sostinėje ir per apsnigtą Vilnių keliauju namo.