Marie Antoinette: filmas ir mada

„Vis tiek nekenčiu Marie Antoinette, nors jūsų Marie Antoinette versija man patinka“ – sakė filmo „Marija Antuanetė“ scenarijaus autorei ir režisierei prancūzų žurnalistas. Galbūt šis žurnalistas ir nėra toks jau objektyvus (nes prancūzams sunkiau pamiršti savas nuodėmes), visgi tiesa, kad šį filmą reikėtų vertinti kaip Sofijos Coppolos sukurtą Marijos versiją ir nesitikėti tikslios Marijos Antuanetės biografijos.

Marie Antoinette / filmas

Tai nėra filmas apie tyros mergaitės virtimą ištvirkusia karaliene, galų gale susilaukusios pelnytos bausmės – giljotinos (net jeigu tokia ir buvo Marie Antoinette gyvenimo istorija), režisierė nesiekia parodyti jos degradadavimo (kaip kad Liuchino Visconti rodė Bavarijos karaliaus degradavimą filme „Liudvikas“). Būtent tuo šis kūrinys išsiskiria iš kitų sukurtų filmų apie Mariją Antuanetę, kurių ne taip jau ir mažai, ką jau kalbėti apie kitus jos aplinkos žmones – Robespierrą, Dantoną, Madame du Barry ar deimanto vėrinio skandalą sukėlusią Jeanne de Valois.

„Marija Antuanetė“ – tai filmas apie nekaltą paauglę, kuri Austrijoje palikusi visus savo artimuosius ir net mylimiausią šuniuką, svetimoje Prancūzijoje jaučiasi liūdna ir vieniša. Visas jos ištvirkavimas filme – tai tik laikui užmušti skirtas lošimas su draugėmis, keletas nešvankių juokelių ir pyragėliai, nuo kurių Mariją Antuanetę įkūnijusi Kirsten Dunst visai nestorėja. Ir dar, tiesa, neištikimybė, bet ir tai gana lengvai pateisinama – nes juk jos vyrui Liudvikas XVI visai nesiseka lovoje (lova, beje, filme užima visai svarbią poziciją). Visa tai Prancūzijos karalienė daro iš nuobodulio ir tuo ji panaši į ankstesnių Sofijos Coppolos filmų herojes; tiesą sakant, kadangi šis filmas yra trečiasis režisierės pilnametražis kūrinys, vilioja tokia galimybė „Nekaltąsias savižudes“, „Pasiklydusius vertime“ ir „Mariją Antuanetę“ pavadinti trilogija.

Autentišką XVIII amžiaus aplinką (didžioji dalis filmo nufilmuota Versalyje) lydi ne tik to laikotarpio muzika (Jean Philippe Rameau menuetai), bet ir šiolaikinių grupių – “Bow Wow Wow”, “Aphex Twin”, “Siouxsie and the Bushees” ir “The Cure” – kūriniai. Iš vienos pusės šis originalus sprendimas tarsi pataikauja tokią muziką klausantiems (paaugliams), iš kitos pusės juos ironizuoja, sulygindamas su Marie Antoinette istorija, kurios baigtis – giljotina – nors ir neparodoma, tačiau nujaučiama, arba tiksliau, visiems žinoma.

Marie Antoinette / mada

Pačiai Marie Antoinette ne itin patiko gremėzdiškai prabangus rokoko stilius ir ji diktavo kiek kitokią madą – elegantiškesnę, lengvesnę, įkveptą natūralios gamtos, kaimo, prisiminimų iš gimtosios Austrijos. Sofijos Coppolos filme drabužiai užima taip pat ne paskutinę vietą. Filmo kostiumų dizainerė Milena Canonero kūrė drabužius tokiems filmams kaip Stanley Kubricko „Prisukamas apelsinas“, „Švytėjimas“, „Barry Lyndon“ (už šį filmą pelnė Oskarą), Sofijos tėčio (sutinku, kad kiek juokinga taip rašyti) Francis Fordo Coppolos trečiasis „Krikštatėvis“. Tiesą sakant, vienintelė Oskaro nominacija, kurią pelnė „Marija Antuanetė“, yra būtent už kostiumus (ar laimės ši kostiumų dizainerė, sužinosime jau šį sekmadienį).

Sunku pasakyti, ar būtent Sofijos Coppolos filmas „Marija Antuanetė“ įkvepė mados kūrėjus, ar tiesiog, kaip sako prancūzai, tai tvyrojo ore, bet iš tiesų viena svarbiausių 2006 metų pavasario bei rudens mados temų buvo būtent istorinis kostiumas, o kartu ir XVIII amžiaus mada.

Konkrečiai Marijos Antuanetės temai buvo skirta visa Christian Dior 2006-ųjų pavasario – vasaros haute couture kolekcija. Manekenės blyškiais, lyg numirėlių veidais, „nukirsta“ Marijos Antuanetės galva, ant suknelių išsiuvinėta ir atspausta Didžiosios Prancūzijos Revoliucijos data (1789), kryžiai ant kaklų, daug raudonos spalvos… Ši Johno Galliano (Christian Dior mados moteriškos linijos dizainerio) kolekcija tikrai agresyvi, kovinga, galbūt net kiek politizuota. Kaip ir įprasta, pavasario – vasaros haute couture atsiliepė jau „gatavų“ rudens – žiemos drabužių kolekcijai, tik ši kolekcija gal kiek lengvesnė. Būtent šios kolekcijos labiausiai įkvėptos Marijos Antuanetės, taigi galbūt ir filmo.

Kitas pavyzdys – vieno įtakingiausių mados žurnalų „Vogue“ surengta didelė fotosesija, kuriai dizaineriai ir mados namai, tokie kaip Alexander McQueen, Dior, CHANEL, Balenciaga ir kt. pasiuvo po vieną suknelę, interpretuodami būtent Coppolos filmą. Viršelyje puikavosi pati Kirsten Dunst rokoko stiliaus šukuosena ir net viršelis buvo ypatingos faktūros, primenančios senovinius audinius.

Žodžiu, praeitas pavasaris ir ruduo tikrai kvėpavo tokiu oru, XVIII amžiaus dvasia; kvėpavo, beje, net ir tiesiogiai – buvo atkurti tikri Marijos Antuanetės kvepalai. Tiesa, jų tėra tik keli buteliukai, kainuojantys tūkstančius eurų, bet tiek kainuoja autentiškas kvapas, kuriuo kvėpinosi pati karaliene.

Mados klausimais konsultavo Egoiste‘as