Paskutinės Minimal eros dienos ?!

2006-ieji, atrodo, daugeliui buvo minimal metai. Berlynas tik dar labiau įtvirtino savo, kaip pasaulinės šokių muzikos Mekos, statusą, Britanijos klubuose sukosi „Doppelwhipper“ ir ketaminas, o Richie Hawtinas tapo dokumentinio filmo herojumi pirmojoje „Pioneers of Electronic Music“, DVD serijos apie klubinės kultūros „žvaigždūnus“, dalyje. Metų pabaigoje tapo aišku – įprotis visą madingą muziką apibrėžti vienu, minimal, vardu greitu laiku gali tapti žalingu…

Į Vokietijos klubus minimal techno skambesys grįžo 2004-aisiais. Dar po metų jis įsitvirtino tose vietose, kuriomis naujajame tūkstantmetyje vokiečiai ypač didžiavosi – Berlyno „Panoramoje“, „Harry Klein Club“ Miunchene ar Sven Vatho rezidencijoje, dar žinomoje „Cocoon“ vardu. Dirva tam buvo palanki – elektroninės muzikos mėgėjai buvo ištroškę pokyčių – progressive scena jau kelis metus dėl savo nuobodumo kentė agoniją visame pasaulyje, ką jau kalbėti apie Vokietiją, kurioje šis stilius niekada nebuvo populiarus; trance liko izoliuotas Olandijoje, neskaitant keletos tų, kurie prisitaikė prie rinkos taisyklių ir tapo beveik roko žvaigždėmis. Electroclash? Nejuokauk, tai tapo taip panašu į karnavalą, kad pasidarė net šiek tiek graudu. Tuo tarpu electro su retomis išlygomis pradėjo deformuotis į bejausmę kakofoniją arba asimiliuotis su neįmantriu electro house, besibraunančiu į MTV „Dancefloor Chart“ topus. Reikėjo kažko naujo. Kažko, kas žavėtų savo paprastumu ir kartu išliktų neįsprausta į griežtus rėmus.

Tuo Kažkuo tapo Minimal Techno. „M_nus“ šutvė su tuo pačiu Hawtinu priešakyje ir jų sėbrai kaip reikalas spyrė į užpakalį visiems kitiems. Ricardo Villalobos tapo geidžiamiausiu 2006 metų pradžios diskžokėjumi ir šiuo įvertinimu gali girtis iki šiol. Viso to rezultatas – net toks, atrodytų, konservatyvus „diedas“ kaip Chris Liebingas ar visada naujovių ieškantis ir jas į savo pašto dėžutę be didesnio vargo gaunantis Sasha pradėjo orientuotis į minimalistinį skambesį. Visi daug ir garsiai prašneko apie MT. Ir pradėjo jį interpretuoti savaip. Techninė muzikinių „agregatų“ evoliucija prie to taip pat nemenkai prisidėjo: „Ableton“, „Serato“ ir panašūs dalykėliai tapo ranka pasiekiami kiekvienam, norinčiam išbandyti savo kūrybines galias naujoje erdvėje. O juk tarp šimtų būtinai atsiras vienas kitas, galintis kažkuo nustebinti. MIDI klaviatūros grąžino į klubus gyvus pasirodymus. Prierašas „Live“ klubų agendose šiuo metu yra originalumo ir nenuspėjamo žaismo etiketė. Ir tai yra nuostabu – diskžokėjaus rankose atsidūrė galimybė atsikratyti mediumo tarp kūrėjo ir klausytojo įvaizdžio – savybės, dėl kurios daugelis „gyvo garso“ šalininkų kritikavo visą šokių muziką nuo pat jos atsiradimo pradžios.

http://www.youtube.com/watch?v=GbpkaVBTdlY

Vasaros pradžioje minimalizmo banga pasiekė aukščiausią lygį. Tai tapo Mada, kurią net šiek tiek pašiepė www.ubercoolishe.com tinklapyje talpinami „Pietų parko“ stiliaus animaciniai filmukai su epizodais iš Richie, Ricardo, Magdos ar Sveno gyvenimo. Nesunku nuspėti, kas yra šių personažų įkvėpėjai realiame gyvenime. Kartu su šlove rinką užplūdo krūva nekokybiškų ir pagal bendrus šablonus „štampuojamų“ relyzų. Minimal pradėjo mutuoti, ir labai greitai, jau praėjusių metų rudenį pati sąvoka tapo prieštaringa. Minimal Techno būdingi garsai pradėjo maišytis su aukštesniais Tech House tonais, o bendras produktas gavosi kažkoks forsuotas ir iššaukiantis, kuo tikroji minimalistika niekada nepasižymėjo, o nepasitenkinimą tuo suskubo pareikšti ir tikrieji Minimal Techno „grandai“ bei lojalūs šio stiliaus gerbėjai.

Taip jau sutapo, kad kaip tik tuo metu, kai žodis minimal šokių muzikoje tapo viskuo, sprogo burbulas, kurio purslai jau visai greitai gali suformuoti naują klubinės kultūros bangą. Bent jau aš statyčiau už tai. „Rej“ – trys raidės šokių muzikoje jau senai nesukėlė tiek daug triukšmo kaip šįsyk. Apie šį „gabalą“ prikalbėta tiek daug, kad daryti tai iš naujo būtų tikrai neprotinga. Be to, čia veikia ir skonio faktorius – pavyzdžiui, manęs „Rej“ pernelyg „neužkabino“ („Shiro“ ar „Engoli“ klausėsi daug smagiau ;), tačiau jį grojo faktiškai visi – tie patys minimalistai, progressive veteranai ir techno stabai. Už „Rej“ stovėjo prodiuserių bei diskžokėjų duetas Âme apie kurios pretenzingai pradėta kalbėti kaip apie house muzikos atgimimo šauklius. To paties house, kuris, atrodė, užmarštin nukeliavo nė nesulaukęs amžių sandūros. Atvirai deklaruodami nemeilę minimal scenai. ir mieliau besižvalgydami į britų salyną nei į Berlyną, Âme sukėlė nemažą šurmulį. Nežinia, ar visa tai išaugs į kažką rimtesnio, tačia potencialas tikrai yra – „Innervissions“ įrašų kompanija, kurią į Âme įkūrė atsiskyrę nuo legendinio „Sonnar Kolektiv“, per daugiau nei metus trunkančios veiklos dar nėkart nenuvylė, o filialų ji turi įvairiuose pasaulio kampuose – Vokietijoje, Anglijoje, Japonijoje ar Prancūzijoje.

Kad ir kaip ten bebūtų, Âme ir kolegos gerokai pajudino į ketamininį sąstingį panirusią elektroninės muzikos bendruomenę, primindami kaip gera girdėti vientisą melodiją. Šnabždėsiai apie house atsigavimą turbūt nėra iš piršto laužti. Juolab, kad house motyvų vis dažniau galima sutikti ir tų kūryboje, kurie pastaruoju metu visada eina prieky kitų – pavyzdžiui, Robag Wruhme ar Wighnomy Bros. O kaip bus su MinimAlu? Na, (r)evoliucija, savo vaikus dažniausiai suryja…