Kai jai buvo 12, ji surengė pirmąją personalinę parodą. Kai buvo 15, paliko gimtuosius Šiaulius ir išvažiavo į Vilnių. Dar po poros metų išvyko į Britaniją, o dabar laikinai gyvena Paryžiuje. Monika Bielskytė yra savamokslė menininkė, jos šeima neturėjo nieko bendra su menu, o tėvas dar ir dabar jos veiklą vadina “hobiu”, nors jos darbai buvo eksponuoti, Paryžiaus ir Stokholmo galerijose. Menininkė labiausiai žinoma dėl konceptualių, dažniausiai juodai baltų foto spaudų. Save Monika apibrėžia kaip “dirbančią su meninine fotografija ir neturinčią nieko bendra su reklama, mada ir žurnalistika ”. Didžiausias dėmesys fotografės darbuose skiriamas ne formai, bet turiniui ir nuotaikai, kurią norimą pažadinti. “Pirmiausia galvoju apie tai, ką noriu pasakyti, apie idėją. O po to tiesiog pasirenku tinkamiasią išraiškos formą.” – apie darbų gimimą pasakoja menininkė.
Norėdami išlaikyti didesnį autentiškumą, netaisėme ir netrumpinome atsakymų. Taip pat siūlome anglišką interviu versiją, į kurią nuorodą rasite apačioje.
ORE: Kas Tau yra fotoaparatas?
Tik priemonė. Plastiko, metalo ir stiklo aparatas.. Akys yra tai, ką manau esant svarbiausiu dalyku. Tai, ką jos mato, ko nemato, ką nori matyti..
ORE: Nuotraukos yra žinia. Kokia yra Tavoji?
Fotožurnalizmo arba reklamos nuotraukos yra žinia. Tam tikra ideologija. Monoteizmas.
Man tai niekad neatrodė labai įdomu. Mano images – manau, tikslesnis terminas tam, ką darau, nei „nuotraukos“ – tai intuicijos vedamas ieškojimas. Būdas matyti laiką, kuris nyksta. Tai nelabai žinia, greičiau siekimas žinojimo…
ORE: Gyveni Paryžiuje, kartais Londone. Daug keliauji? Kur Tavo namai?
Šiuo metu tikrai nemažai blaškausi po pasaulį. Bet visada dėl darbo – projektai, susitikimai, ieškojimas naujo žvilgsnio.
Namai tapo abstrakcija. Bet niekada jų ir nelabai turėjau. Vienas mano darbas net taip ir vadinasi „About the state of someone having no home“.
Aš ieškau namų. Namai ten, kur galima bus kurti be trukdžių ir būti su žmonėmis, kuriuos myliu. Tai gali būti bet kur. Vis tik aš child of the city…
Dalis nemaža mano širdies visada bus Lietuvoj, nors tai greičiausiai nebebus mano namai.
ORE: Ar bendraudama su Vakarų Europos (ir ne tik) menininkais nejauti tam tikros diskriminacijos, esą iš Lietuvos negali būt nieko gera ir pan. Kokia būna reakcija, kai sužino, kad esi iš tokios mažos šalies.
Tikrai nemažai žmonių turi kvailų išankstinių nuomonių. Dėl istorijos, geografijos, kultūrinių žinių stokos. Bet ne visi. Taigi kartais tai padeda, kartais trukdo. Priklauso nuo to, su kokias žmonėmis tenka bendrauti. Keista, kad tolimesnės šalys daug labiau domisi. Pavyzdžiui mano draugai Japonijoje arba Malaizijoje gerokai daugiau apie Lietuvą žino nei dauguma prancūzų. Juokinga ir keista.
ORE: Jeigu / Kai būna sunku, kur randi jėgų eiti toliau?
Kūryboje. Ankčiau artimi žmonės padėdavo, dabar per savo darbus dažniausiai vienai tenka per sunkumus kopti.
Kiekvieną rytą tas pats klausimas iškyla – ar verta daryti tai, ką darau? Iki šiol sugebėdavau rasti priežastį… Kaip bus toliau – nežinau.
ORE: Kokie Tavo ateities planai?
Kurti, gyventi, mylėti, bent jau stengtis. Visa kita tėra nereikšmingos detalės arba pasekmės.
ORE: Kodėl išvažiavai iš Lietuvos?
Čia daugiau galimybių. Daugiau pasirinkimo. Tuo pačiu daugiau rizikos. Bet įdomu. Tenka sutikti, bendrauti, bendradarbiauti su žmonėmis, su kuriais anksčiau nebūčiau sau leidus net svajoti.
Bet trūksta tų, kuriuos teko palikti.
ORE: Ar Vilnius turi potencialą tapti kutūros sostine tikrąją to žodžio prasme?
Europos arba pasaulio mastu, ne. Baltijos, posovietinių šalių prasme, manau – taip.
Londone, Niujorke, Paryžiuje, Tokijuje yra įdirbis padarytas, kurį pasiekti nerealu. Būtent dėl šios priežasties reikia stengtis ieškoti kokybės, o ne kiekybės. Ne kopijuoti, o stengtis tobulinti savą tradiciją ir savus menininkus.
Bet tai kainuoja. Jėgų, laiko, pinigų, pastangų. Kol kas, rodos, tik menininkai tai tesupranta. Ne politikai, ne verslininkai. Tiesa ta, kad norėdami bent priartėti prie kultūrinės įvairovės, esančios čia, visi turėtų dirbti kartu, o ne atskirai.
ORE: Ką veiki dabar?
Dirbu prie esamų. Taip pat nusimato kelios parodos (grupinė paroda –aukcionas, organizuojamas „Sotheby’s“ „Unicefui“ Amsterdame, kurio atrankoje dalyvavo „Tate Modern“ kuratorė Helen Sainsbury, ir personalinė paroda „Times Immemorial“ Paryžiuje, plius keletas kitų parodų Europoje ir Japonijoje, kurių detalės dar labai netikslios), noriu išleisti photo knygą, keičiu website. Krūvą laiko suvalgo visokių application pildymas ir meilų rašymas. Šiuo metu tokiam ne visai lengvame laukimo periode esu, kai viskas tarsi einasi labai gerai, bet lygiai taip pat gali subyrėti kaip kortų namelis. Tikiuosi nesubyrės.
ORE: Kokios muzikos klausai?
Paskutines kelias dienas Malaizijos indie dainininko Pete Teo. Teko malonią pažintį su juo neseniai apturėt. Galbūt bendradarbiausim sekančio albumo cover art’ui arba jis prie mano projektų prisidės. Bet kol kas dar niekas neaišku
Ir kaip visada: RADIOHEAD, Jeff & Tim Buckley, PJ Harvey, Nick Cave, SIGUR ROS,Ryuichi Sakamoto etc. Kartu su klasikos kompozitoriais (Chopin, Prokofiev, Bellini, Vivaldi, Brahms etc).
Mano skonis gana eklektiškas. Vieninteliai dalykai, kurių niekada neklausau yra pop ir hip hop.
ORE: Ką labiausiai norėtum nufotografuoti?
Laika.
ORE: Ką laikai savo fotografijos/meno mokytojais?
Niekada neturėjau tikrų mokytojų. Nei oficialių diplomų. Nemanau, kad tai svarbu. Be to fotografija kaip medium manęs niekada per daug nedomino. Daug įdomiau tiesiog stipri vizija. Kas labiausiai darė įtaką mano matymui, jei tektų išvardinti tik keleta..: Andrei Tarkovski, Derek Jarman, Theo Angeloupulos, Nagisa Oshima, Shohei Imamura, Vincent Gallo, Šarūnas Bartas, Thom Yorke, Jonny Greenwood, Eglė Špokaitė, Albert Camus, Ernest Becker, Sigitas Parulskis (for „Mirusiųjų“), Rudolf Shaffer (for „Die Ewige Schaffe“), Gintautas Trimakas…
ORE: Ar pop menas mirė kartu su Andy Warholu?
Nelabai mane kada domino pop artas. Ir niekas kita su priešdeliu „pop“. Mano vizija turbūt gana nietzsche’iška. Nemanau, kad tai, kas populiauru/populistiška, gali būti tikrai įdomu. Tai, kas visada domino, tai vizija, kuri atsiskleidžia per laiką, ne efektai ir forma.
Andy Warhol buvo įdomus žmogus ir man gaila, kad jis iš įdomaus žmogaus tapo brand name. Dabar tai labai dažnai nutinka su dauguma žymiu menininkų. Young british artists, manau, tai iliustruoja geriausiai…
ORE: Kaip gimsta Tavo fotografijų serijos? Tiesiog prieini prie lango ir fiksuoji bet ką, ką pamatai?
Niekad nenorėjau fiksuoti atsitiktinumų.
Tai, kas visad domino labiausiai – laikas. Mano kūryba – tai ilgas procesas. Sunkiausia pasiruošimas, kuris gali trukti daugybę metų – skaitymas, rašymas, stebėjimas, ieškojimas to, ką noriu pasakyti, ir kokia forma.
Techninė dalis yra lengviausia. Ja seka naujas ilgas procesas – darbų atrinkimas, pavadinimų ieškojimas, etc etc etc. Visada stengiuosi išmesti viską, kas nereikšminga, nereikalinga, apkrauna esmę.
ORE: Kada lengviau kurti, kai būna bloga ar kai jautiesi laiminga?
Kai yra harmonija tarp tamsos ir šviesos. Jei bent vienos iš šių dalių perdaug, kūryba tampa vienpusiška, nuobodi, nuspėjama. Savęs gailėjimasis arba savimi pasitenkinimas visada veda į nombrilizmą. Laimės ir skausmo suvokimas yra vienodai reikalingas įdomiam kūriniui.
ORE: Ką dar norėtum pasakyti, ko nebuvo paklausta?
Keleta dienų galvoje skamba frazė, kurią skaičau knygoje apie Anselm Kiefer, vieną iš mano mėgstamiausių šiuolaikinių menininkų: „I have seen the land of the fog, I have eaten the heart of the fog.“ Nemanau, kad tai būtų galima išversti iš anglų kalbos neprarandant esmės. Gal, jei reiktų lietuvišką atitikmenį surasti, tai būtų Sigito Parulskio frazė: „Velniškai tuščia, dieviškai neramu.“
Komentarai